Pats laikas rašyti sveikinimus. Kalėdinius ar pasaulio pabaigos – koks skirtumas? Juk Anglijoje, kaip rodo gyventojų surašymo duomenys, kas ketvirtas žmogus ateistas, tad kodėl jie taip įsikibę į Kalėdas? Galėtų įsivesti pasaulio pabaigos šventę ir per naktį ūžus išaušęs rytas būtų kaip naujas gimimas – pasaulio pabaiga neįvyko, pagirios kamuoja, bet galiausiai turim dar vieną šansą.
Pastarosiomis dienomis dažnokai tenka skambinti į Lietuvą ir beveik nei vienas pokalbis nepraėjo be diskusijų apie pasaulio pabaigą. „Ką pas jus, t.y. Anglijoje, apie tai šneka? – klausdavo manęs. – Pas mus, t.y. Lietuvoje, per televiziją nieko kito negirdėsi tik apie pasaulio pabaigą.“
Lietuviai religingesni negu anglai, galėtų Kalėdomis labiau nei pasaulio pabaiga rūpintis, bet, matyt, Lietuvoje visi politiniai ir visuomeniniai procesai įsmuko į tokią beviltišką duobę, kad pasaulio pabaiga atrodo vienintelė išeitis. Kita vertus, kalbėti apie pasaulio pabaigą daug saugiau, negu analizuoti atvirai kerštaujančių ir su priemonėm nebesiskaitančių politikų veiklą. O ir pasekmės daug mažiau skausmingos, negu Lietuvos galinguosius užrūstinus – blogiausiu atveju, jei pasaulio pabaiga neateis, kas nors nebent kandžiai pasijuoks iš nevykusių prognozių.
Anglijoje šnekų apie pasaulio pabaigą nei per televizorių, nei viešajame transporte girdėti neteko. Ir niekas iš mano pažįstamų maisto produktų nekaupia, bet perka kalėdines dovanas. Tačiau keistų ženklų pastebėjau – pavyzdžiui, pastarosiomis dienomis vietinėje parduotuvėje patyliukais ir visiškai netikėtai ėmė tuštėti lentynos su konservuota produkcija. Ar tai reiškia, kad sumažėjus pajamoms kalakuto neįperkančios šeimos Kalėdas švęs prie pašildytų pupelių dubens? O gal tai ženklas, kad visi, slapta vieni nuo kitų kaupia atsargas pasaulio pabaigai?
Aš irgi atsargomis pasirūpinau – nusipirkau kelis papildomus butelius vyno. Draugiškai gurkšnojant užteks savaitei. Tikiuosi, kad pasaulio pabaiga ilgiau neužsitęs.
Bandau suskaičiuoti, kiek kartų pasaulio pabaigos man teko laukti per savo sakyčiau dar gan neilgą gyvenimą. Rimčiausiai tam buvau nusiteikusi studijų metais, neprisimenu konkrečiai kada, bet bene devinto dešimtmečio pradžioje pasklido šnekos apie pasaulio pabaigą. Tiesa, tuomet sovietai, kaip dabar kiniečiai, tokių šnekų skleidėjus už grotų kišdavo, tad pasaulio pabaigos buvo laukiama ausis suskliaudus, pašnibždom pasidalijant savo nuogąstavimais ir norais. Aš, prisimenu, norėjau pasaulio pabaigos sulaukti piramidės šešėlyje.
Tai buvo sovietinio nepritekliaus ir uždarų sienų metai – piramidės šešėlis buvo didžiausia svajonė, kurią galėjau sau leisti; sovietų valdžia tuomet draugavo su Egiptu ir kartkartėmis klusniųjų ekskursijos turėjo progą ten nuvykti.
Praėjo keli dešimtmečiai ir vietų, kur galima saugiai išgyventi pasaulio pabaigą – be skaičiaus. Aišku, už paprastam mirtingajam neprieinamą kainą, bet galimybė suteikta. Nes pasaulio pabaiga kaip ir Kalėdos turi nešti pelną.
Kadangi šiais laikais iš visko – iš mūsų baimių, mūsų troškimų, mūsų lūkesčių privalu išsunkti pelną, sugalvojau verslo planą - įvesti oficialią pasaulio pabaigos laukimo dieną ir nustatyti pasaulio pabaigos išvengimo teritorijas. Pasaulio pabaiga turėtų tapti kasmetiniu ekonominiu veiksniu, o ne priešokiais eksploatuojamu įvykiu.
Svarbu, kad Lietuva suskubtų įsirašyti į pasaulio pabaigos išvengimo žemėlapį, galiausiai mes turim puikią priežastį, kodėl Lietuva tam tinka – juk tai Marijos žemė. Užtektų pasirinktame gamtos draustinyje nelegaliai pastatyti, o paskui įteisinti vieną kitą piramidę, pavyzdį jau turim, ir tūkstančių negailintys, nes pasaulio pabaiga, kam taupyti, pasaulio pabaigos išpažinėjai galėtų tapti generuojančios ekonomikos varikliu.
Sveiki sulaukę pasaulio pabaigos, o išgyvenusiems - džiaugsmingų Kalėdų!
Zita ČEPAITĖ
