Vienąkart įbridus istorijon, sunku iš jos išsikepurnėti sausam.
Beieškant tinkle Sarmatijos, kelią pastojo leičiai ir nuviliojo savo lietuvon (gali būti bendrinis daiktavardis kaip tėvonija ar nausėdija).
Turiu omeny Artūro Dubonio studiją apie feodalinės Lietuvos socialinę (luominę) grupę – leičius ir galimą Lietuvos/lietuvių vardo kilmę iš tų leičių (A.Dubonio teksto nuoroda pateikta šio įrašo pabaigoje).
„Braliukai“ latviai mus ilgokai vadino leišiais, kol nepradėjo vadinti rimčiau – lietuviečiais.
„Leišišką“ Lietuvos vardo kilmę yra aptaręs Algirdas Patackas. Pateiksiu leičių apibūdinimą iš jo straipsnio „Lietuva, Lieta, Leitis, arba ką reiškia žodis „Lietuva““
Leičiai – 1) 13 a. vidurio – 16 a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo d. kunigaikščio tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. 13 a. leičiai dažnai buvo kariai kolonistai.
Jie patys save išlaikydavo, prie d. kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. 16 a. 4–6 dešimtmetyje leičiai greitai sunyko – paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar 14 a. tapo bajorais.
2) 14–16 a. istorinių šaltinių lietuvių etnonimas. Manoma, kad retkarčiais juo buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (daugiskaita leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietuvietis), iki šių dienų išlaikė latviai.
--
A.Dubonis: „Atidžiau patyrinėjus istorijos šaltinius, pavyko atrasti gerokai ankstyvesnių nei XIX šimtmečio žinių, kad leičių, kaip Lietuvos visuomenės sluoksnio, valdovo tarnybinių žmonių gyvenamos administracinės prievolinės teritorijos būdavo pavadinamos Lietuva, Lietava, (*lietuva): Anykščių valsčiaus Leičių/Lietuvos vaitija (XVI a.); Slanimo valsčiaus Lasasinos dvaro leičiai/ литва (XVI a. pirmoji pusė); Žemaičiuose Karšuvos valsčiaus Lietavėnai (XIV ir XVIII a.), kurie susiję su Leitkapių vietovėmis (XVI a.) Viduklės, Batakių valsčiuose. Paaiškėjo, kad žodžio leitis reikšmės „lietuvis, Lietuva“, ir „valdovo dvaro tarnybinis žmogus“ žinotos gan ankstyvuose Lietuvos istorijos šaltiniuose...“
Pasak A.Dubonio, „leičiūkai... – tai žemaičių kalbą iškreipiantys lietuviai aukštaičiai, neišprusę, baisūs girinaičiai“.
"Karštą meilę" tarp palestiniečių žemaičių ir žydų leičių liudija ši A.Dubonio teksto ištrauka apie sukarintas leičių nausėdijas Jordano vakarų krante Žemaitijoje:
Pietryčių Žemaičiuose žinomos Litavienų (lietuvių, lietavėnų) ir leičių (iš Leitkapių) gyvenvietės turėjo ten atsirasti XIII a. pabaigoje – per pirmąjį XIV a. dešimtmetį. Jas įkūrė didysis kunigaikštis Vytenis, nes žemaičiai panemuniais nuo Neries žiočių iki Nemuno žemupio ėmė mokėti vokiečiams duoklę, o jų diduomenė kurstė prieš jį laisvuosius bendruomenininkus. Priešintasi jo raginimui kartu stoti kovon su kryžiuočiais, tarp lietuvių ir žemaičių kildavo kariniai susirėmimai, per kuriuos abejose pusėse žūdavo šimtais. Todėl valdovas ėmė steigti savo kiemus/dvarus Viduklėje, Batakiuose (Aukaimis), Karšuvoje. Juose apgyvendino savo žmones leičius (lietuvius). Jų pastangomis sudaromos kelios atskiros, – arba viena iš kelių – tik centrinei valdžiai pavaldžios teritorijos. Jos skirtos pietvakarių Žemaitijos, kartu Lietuvos, gynybai nuo vokiečių. Leičiai čia tarsi pasienio sargybiniai, pirmosios kovinės linijos kariai. Be to, ten jie bus malšinę kažkokios žemaičių diduomenės dalies provokiškas nuotaikas – kelios žemaičių didikų šeimos XIV a. pradžioje pabėgo į Prūsus. Leičiai tik Vytenio žmonės, jo lietuviai, nes jo brolis Gediminas tuo pat metu vietininkaudamas Žemaitijoje, turėjo čia savo, Gedimino pilį (ar pilis). O jo žmonių reikėtų ieškoti Ged(i)miniškių, Ged(i)minų gyvenvietėse (A Nikžentaitis). Žemaitijoje steigiami valdovo kiemai/dvarai erzino vietinius gyventojus dar XV a. viduryje, todėl didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo jų nekurti.
--
Manyčiau, kad leičius galima gretinti su Čekijos chodais, kurių pareiga buvo saugoti valstybės sieną, taip pat su Rusijos kazokais. Peršasi ir kitas palyginimas: „tik centrinei valdžiai pavaldžios teritorijos“ primena Rusijos padalijimą į zemščiną ir opričniną prie Ivano Rūsčiojo. Taigi tie leičiai-lietuviai buvo tarsi kokie opričnikai žemaičių žemėse.
A.Patackas apžvelgia ir kitas hipotezes apie Lietuvos vardo kilmę:
1994-04-07 „Lietuvos aide“, 1995 m. „Lietuvių kalbotyros klausimuose“ (t. 35) Simas Karaliūnas skelbia, kad, jo nuomone, „lietuviams – kaip etnosui – vardą davė kariaunos pavadinimas. Kariaunos, vadintos leita, lietuva, lietava, buvimas senovės lietuvių visuomenėje laikytinas kultūros, istorijos ir kalbos paliudytu faktu... Leita ir jo vediniu leitiai reikšta ginkluota palyda, jos nariai, kariai“. Būtent iš jo, iš militarinio termino, kaip kuopinis daiktavardis plg. bernuva, broluva, šišava – vaikų būrys ir t. t.) ir kilęs Lietuvos vardas, o šis procesas datuojamas maždaug X a., kas koreliuoja su Lietuvos, Litua vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose.
--
Paties A.Patacko pozicija, kiek supratau, yra tokia:
...šis žodis Lietuva galbūt liudija mūsų genetinę bendrystę su Indoeuropa, taip pat su Antikos pasauliu – juk senovės graikų leito reiškia ne ką kita kaip valstybė, valdžia. Lēiton – taip achajai, seniausia, anksčiausiai atsikrausčiusi iš šiaurės graikų gentis vadino mūsų laikų rotušės pastatą; iš čia leitourgia – tarnavimas, „algavimas“ valstybei; leitourgos – visuomenės tarnas, liktorius; vėliau, krikščionybėje, iš čia kilo liturgija.
Tad galbūt Lietuva reiškia tiesiog „valstybė, valdžių – lietų sąjunga“, o lietuvis – tos valstybės ar provalstybės žmogus, pilietis? O štai britai arba anglai – tik genčių pavadinimai; prancūzai, frankai – paleistiniai, buvę vergai ar kariai, gavę žemės imperijos pakrašty Galijoje; Polska – nuo pole, laukas, taigi lenkai – laukiniai; o rusai apskritai iki šiol nežino savo gimtavardžio reikšmės...
--
Mano požiūriu, nėra ypatingo prieštaravimo tarp Lietuvos vardo kildinimo iš sengraikių lēiton, leitourgos ar lietuviškos lietos ir to vardo siejimo su leičiais. Kur valdžia (lieta), ten ir policija (leičiai). Taigi lietuvis esmiškai reiškia „policajų“ (Polizei).
Aptardamas konkuruojančias Lietuvos vardo kilmės hipotezes, A.Patackas konstatuoja:
Alfredo Bumblausko grosbuche „Senosios Lietuvos istorija“ pripažįstama buvus leičius, bet „iš kur kilęs pavadinimas, neaišku“ ir t. t.
--
Na, „grosbuche“ šitos vietos dar neieškojau. Tačiau daug ieškoti nereikia, kad labai nustebtumei. Rašantieji apie leičius jų niekaip nesieja su ankstyvojo feodalizmo socialine grupe, Europoje vadinta Liti/Lazzi, nors tai elementari žinyno ar žodyno informacija!
Pvz., rusiškame Brokhauso ir Efrono žodyne yra straipsnis:
Литы у древних германцев - Senovės germanų litai (lot. Liti; senovės vokiečių aukštaičių Lazzi)
Kažkas apie Liti/Lazzi parašyta ir čia:
Framing the early Middle Ages – Europe and the Mediterranean 400-800
A.Dubonis mini vokišką Lietuvos leičių pavadinimo formą Litten, tačiau, kiek supratau, nekelia klausimo apie Litten sąsajas su Liti/Lazzi.
Baltarusių istorikai, atrodo, nebijo atplėšti žvilgsnio nuo savo bambų ir apsižvalgyti. Pateikiu nuorodą į straipsnį, kuriame bandoma nušauti iškart du zuikius: dabartinio baltarusių etnoso šaknų ieškoti tarp germanų išvarytų Palabio slavų; kartu su tais vakarų slavais į mūsų kraštus atkeldinti Liti/Lazzi, neva davusius tam tikro feodalinio tarnybinio sluoksnio vardą – литвa.
Здислав Ситько. Возвращаемся к литве
Ir Z.Sitko, ir A.Dubonis Lietuvos/Litvos vardą sieja ne su kokiu nors vietovardžiu, vandenvardžiu ar tautvardžiu, o su luomvardžiu Liti/leičiai. Z.Sitko dar bando atsakyti į klausimą, iš kur leičiai atsirado tarp Gardino ir Minsko.
Pagalvojau, kad yra kelios priežastys, dėl kurių lietuvių istorikai gali nematyti, arba vaizduoti, kad nemato Liti/Lazzi. Apie Liti rašo Tacitas, bet kaip tas luomas/kasta atsidūrė Lietuvoje? Gal Liti/Lazzi atsikraustė su kokiais nors migrantais, pvz. Palabio slavais, ir net nekalbėjo baltų kalba? Tokiu atveju su lietuviška Lietuvos vardo kilme tenka atsisveikinti.
Kita vertus, luominio ar profesinio pavadinimo Liti/Lazzi sąsaja su lēiton ir lieta gali atrasti nemažai saviveiklinių entuziastų, kuriems leičiai yra lietos sargai. „Rimtą“ mokslininką tokia prielaida gramzdina į klampų „gėdgaudyną“, kuriame pagauta gėda paskui sunkiai nusiplaus. Leičius Lietuvoje dar galima pakęsti, tačiau jų būta tarp germanų, frankų! Iš kur!?
Rimtesniam pakapstymui:
Artūras Dubonis
LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS
Papildas:
Tomas Baranauskas. Prie Lietuvos vardo ištakų
***
