Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų generalinis direktorius prof. habil. dr. Juozas Pundzius mano, kad per pastaruosius 20 metų ypač sustiprėjusi asmens sveikatos priežiūros sistema pajėgi teikti žmonėms aukščiausio lygio paslaugas.
Tačiau profesorius pabrėžia, kad gydymo įstaigų infrastruktūrą reikėtų ir toliau tobulinti regionuose dar labiau plėtojant šeimos gydytojo instituciją, o aukšto lygio paslaugas koncentruojant centruose. Pasak J. Pundziaus, neužtenka tobulinti sistemą, ne mažiau svarbus pačių žmonių požiūris į savo sveikatą, nes ligos Lietuvoje gydomos gerai, tik kai kurių be pačių pacientų indėlio medikai negali įsipareigoti išgydyti.
Su sveikatos apsauga susijęs kiekvienas žmogus – nuo gyvenimo pradžios iki saulėlydžio. Medikų darbas visada buvo ir bus visuomenės dėmesio centre. Nė vienos profesijos atstovai nesulaukia tiek padėkos ir pagarbos žodžių, bet nėra ir taip plakami prie kryžiaus kaip medikai. Tačiau pokalbis su prof. J. Pundziumi sukosi ne tiek apie medikų nuotaikas, kiek apie pačią sistemą.
– Kaip Jūs vertinate Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą. Kokius jos privalumus ir trūkumus, stipriąsias ir silpnąsias puses išskirtumėte? Kokį pažymį pagal 5 balų sistemą būtų galima parašyti?
– Sveikatos apsaugos sistemą suprantame kaip visumą, apimančią ne tik sveikatos priežiūros sistemą, bet ir visą visuomenę, kiekvieną žmogų, instituciją. Bet šiuo atveju kalbame tik apie asmens sveikatos priežiūros sistemą. Ją vertinčiau labai neblogai, manau, kad mes turime labai daug stiprių pusių. Pirmiausia tai kvalifikuotas personalas – gydytojai ir slaugytojai, kurie atlieka savo uždavinius ir teikia medicinos paslaugas neatsilikdami nuo pasaulio standartų.
Sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūra taip pat nebloga, turime ir reikiamos apratūros, kai kur netgi per daug, nes jei nėra žmonių, galinčių ja dirbti, tuomet ji neracionaliai naudojama. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybė per pastaruosius dvidešimt metų akivaizdžiai gerokai pagerėjo. Kartais viešojoje erdvėje pasigirsta svarstymų, esą sovietmečiu sveikatos sistema buvusi geresnė. Manau, kad taip kalbėti gali tik piktavaliai arba mažai pažįstantys sveikatos priežiūros sistemą.
Trūkumų yra – tai tiesa, sveikatos sistemą reikia tobulinti. Visa Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė, ne tik ši, vykdė vienodą politiką. Bėda ta, kad esantys valdžioje vykdo išsikeltus uždavinius, tačiau vos atsidūrę opozicijoje ima kritikuoti tai, ką pradėjo. Tokiu būdu stabdomas procesas, o visuomenei susidaro įspūdis, kad nieko nedaroma ir nepadaryta. Iš tiesų nuveikta daug. Galbūt nepavyko iki galo įvykdyti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų tinklo optimizavimo, tačiau iš esmės planas yra teisingas – stacionarinė pagalbą reikia koncentruoti.
Tokia pagalba turi būti aukšto lygio, ji turi būti sutelkta, o ne išbarstyta daugelyje vietų. Požiūris, kad sudėtinga stacionarinė pagalba turi būti kuo arčiau žmogaus geografine prasme, nėra teisingas. Nors ir šiandien dar girdime tokių teiginių, kad didelė ligoninė turėtų būti bene kiekviename kaime. Prieinamumas turi būti suprantamas ta prasme, kad žmogus, atvykęs iš rajono, galėtų lengviau ir greičiau gauti tas paslaugas, kurių jam reikia. Būtent šiuo požiūriu reforma nėra įvykdyta, nors panaši situacija ir panašaus pasipriešinimo sulaukia bandymai optimizuoti įstaigų tinklą visame pasaulyje.
Panašios problemos sprendžiamos įvairiai – pavyzdžiui, Kanadoje, Kvebeko provincijoje, buvo priimtas tinklą pertvarkantis įstatymas. Suomijoje taip pat buvo parengtas planas, bet jį įgyvendino ne politikai, o sveikatos priežiūros profesionalai. Mes savo vykdomosios valdžios negalime peikti už ne iki galo įgyvendintą planą, nes vietoj politinio palaikymo šiandien Lietuvos politinėje erdvėje šiomis temomis yra nepagrįstai spekuliuojama. Todėl visuomenė klaidinama, pasitelkus žiniasklaidos priemones ieškoma atsakingų asmenų, tačiau nepaaiškinama, kad be politinės valios tokių sprendimų neįmanoma įgyvendinti.
– Nepaisant Jūsų minimų spekuliacijų visuomenėje dėl gydymo įstaigų tinklo optimizavimo, ar nebūtų per sunkmetį žlugusios kai kurios šalies gydymo įstaigos, jei Sveikatos apsaugos ministerija nebūtų ryžusis pradėti trečiąjį pertvarkos etapą?
– Tikriausiai taip būtų atsitikę. Tos įstaigos, kurios buvo akivaizdžiai nepajėgios ir neturėjo tinkamos infrastruktūros, būtų neišsilaikiusios ir tai būtų sukėlę dar didesnį sąmyšį arba būtų prasidėjusios bankroto procedūros, kurios yra tikrai nereikalingos. Geriau planingai pertvarkyti, jungti gydymo įstaigas, kad nenukentėtų nei ten dirbantys žmonės, nei pacientai. Sveikatos apsaugos ministerijos padaryti žingsniai teisingi ir leido išvengti didesnių nesklandumų, už tai ministerijai reikėtų padėkoti.
– Medikų migracija. Jūsų manymu, kas ją lemia ir kokios priemonės padėtų sulaikyti juos Tėvynėje?
– Gydytojai Lietuvoje nori dirbti ir jie tikrai dirbtų. Tačiau, ypač jauniems medikams, kurie universitetų Lietuvoje yra parengti ypač gerai, o jų atlyginimai nedideli, iš tiesų sunku gyventi ir išlaikyti šeimą, auginti vaikus. Mano manymu, tai ir nulemia migraciją. Sunku ką nors kaltinti, teigti, kad reikia iš ko nors atimti o medikams mokėti daugiau, taip pat negalima. Tiesiog šiandien yra tokia situacija, kad netenkame daug puikių specialistų, kurie laukiami kitose šalyse.
– Kas darytina, kad tolygiau pasiskirstytų medikai pačioje Lietuvoje?
– Pirmiausia tolygiai paskirstyti reikia pirminės sveikatos priežiūros grandies medikus. Tai svarbiausias uždavinys, kurį būtina spręsti skubiai. Specialistų konsultantų buvimas arti žmogaus nėra toks svarbus, kaip šeimos gydytojo, nes į specialistą konsultantą kreipiamasi rečiau, pas jį galima ir vykti toliau. Šeimos gydytojas turi būti visur, arti, jį žmogus turėtų pasiekti pėsčiomis.
Yra daugybė priežasčių, kodėl taip nėra. Nacionalinė sveikatos taryba šį klausimą svarstė ne kartą ir įvardijo kelias priežastis. Pirmiausia – už šios grandies darbo organizavimą yra atsakingos savivaldybės. Savivaldybėse trūksta sveiko šio klausimo supratimo, kartais vyrauja subjektyvūs nusistatymai. Savivaldybių lygmeniu yra užkertamas kelias steigti šeimos gydytojo kabinetus privačios iniciatyvos pagrindu. Šeimos gydytojai po senovei dirba kartu, keletas vienoje vietoje, senosiose poliklinikose, kai kur atsiskyrę, kai kur verslininkai yra perėmę poliklinikų iniciatyvą ir subūrę šeimos gydytojus.
Tačiau verslininkų vadovaujami centrai – toks pat negatyvus reiškinys kaip ir likusios didelės poliklinikos, nes iš šeimos gydytojo atimama iniciatyva ir jo noras stengtis. Taigi manau, kad čia turėtų būti priimami ryžtingi sprendimai. Sveikatos apsaugos ministerija savivaldybių paveikti niekaip negali. Sprendimai turėtų būti priimti Vyriausybės nutarimais ar įstatymais, priverčiančiais šeimos gydytojo tinklą plėstis privačios iniciatyvos pagrindu. Kitas klausimas – medikai bijo ir nedrįsta patys vieni pradėti veiklos, nes pradedant dirbti vienam reikia mokėti tvarkyti buhalteriją ir finansus, o universitete medikų niekas to nemokė. Reikėtų organizuoti kursus ir rengti bei supažindinti su buhalterija, kad gydytojai galėtų verstis privačia praktika ir žinotų, kad tai nėra baisu. Tokios drąsinančios programos, deja, nėra sukurta. Nacionalinė sveikatos taryba yra ne sykį akcentavusi, kad tokius veiksmus reikia pradėti ir gydytojus viskokeriopai skatinti.
Šeimos gydytojas tampa tikru šeimos gydytoju ir jo įgūdžiai tobulėja, kai jis dirba vienas ir šalia jo nėra konsultantų. Rajone dirbantis gydytojas gali daug ką padaryti – susiūti žaizdą, atverti pūlinį, atlikti kitas procedūras ir nesiųsti žmogaus pas konsultantą. Šiuo atžvilgiu rajone dirbantis šeimos gydytojas yra kur kas pranašesnis už dirbančius didmiesčiuose. O apmokėjimo sistema irgi turėtų keistis, ji turėtų skatinti gydytoją atlikti kuo daugiau darbų ir atitinkamai daugiau uždirbti. Tai Nacionalinė sveikatos taryba irgi ne kartą ragino padaryti. Kol gydytojai nėra suinteresuoti, poliklinikos ir bus perkrautos. Todėl, mano manymu, svarbiausias darbas būtų sutvarkyti pirminę grandį.
– Metai baigiasi. Kokius svarbiausius ar reikšmingiausius 2011 m. darbus, atliktus Kauno klinikose, paminėtume? Ką jie davė pacientams?
– Visus metus dirbame reikšmingus darbus – išgelbėta daugybė gyvybių, atlikta daug sudėtingų operacijų, procedūrų. Pažvelgus vien į reanimacijos skyrių mūsų ligoninėje – pacientai, dėl kurių gyvybės šiandien kovojame savaitę, dvi, tris ir jie pasveiksta, prieš 20 metų būtų mirę jau pirmą ar antrą dieną ir niekas jiems nebūtų galėjęs padėti. Šia prasme kiekvieną dieną yra atliekami žygdarbiai. Galima paminėti ir transplantacijas, naujų technologijų, naujų gydymo metodų įdiegimą. Sąrašas būtų gana ilgas.
Mes džiaugiamės, kad stiprinome infrastruktūrą, pradėjome iš ES struktūrinių fondų ir Sveikatos apsaugos ministerijos paramos radiologijos korpuso statybą, kuri jau baigiama. Bus paleistas pirmasis Lietuvoje pozitronų emisijos tomografas, artimiausiau metu bus pradėta skubios pagalbos korpuso statyba, infrastruktūros plėtra vyksta pagal planą, o planas apima visą dešimtmetį. Mūsų ligoninė atitinka Europos standartus, bet ir tokios ligoninės turi keistis, plėtoti veiklą, tai mes ir toliau ketiname daryti.
– Dabar pafantazuokime. Sveikatos apsaugos sistema finansuojama pakankamai, lėšų netrūksta. Ir tada ji ...
– Tokių fantazijų negali būti. Sveikatos sistemos krizė pastebima visame pasaulyje, net labiausiai išsivysčiusiose šalyse, net Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sveikatos apsaugai skiriama net 17 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai milžiniškos lėšos, tačiau ir jų nepakanka. Bet tai suprantama, nes sveikata žmogui – svarbiausia vertybė, ir žmonės reikalauja, kad sveikatos priežiūrai būtų naudojamos naujausios technologijos, pažangiausi vaistai, atitinkamai maksimalios lėšos. Klausimą reikėtų formuluoti kitaip – ar sugebėsime racionaliai paskirstyti tai, ką turime. Ar sugebėsime pasiekti, kad žmonės pirmiausia saugotų sveikatą, negadintų jos žalingais įpročiais, kenksmingais produktais.
Pasaulio sveikatos organizacija ir Nacionalinė sveikatos taryba akcentuoja: raktas į sveikatą – ne ligų gydymas. Gydymas sveikatą nulemia tik 10 proc., 50 proc. – sveika gyvensena, 20 proc. – genetika ir 20 proc. – aplinka. Deja, bet įdiegti žmonėms atsakomybės už savo sveikatą jausmą nepaprastai sunkus uždavinys, tai nepalyginti sunkiau nei išgydyti plaučių uždegimą ar sudaryti schemą, kaip skirti insuliną. Nacionalinės sveikatos tarybos metiniame pranešime akcentavome, kad į tai būtina atkreipti dėmesį. Džiaugiuosi, kad tai išgirdo Sveikatos apsaugos ministerija, politikai, reikėtų, kad išgirstų universitetai, parengtų metodinę medžiagą. Nuo to reikia pradėti ir tam reikia skirti lėšų. O ligas Lietuvoje mes gydome neblogai, tik kai kurių išgydyti be pačių pacientų indėlio negalime įsipareigoti. Jei sveikai gyvensime, tik tada galėsime fantazuoti, kaip galėtų būti...
Donatas Kaminskas
Užs. Nr. 1826
