Nepasakysi, kad lietuviai nėra smalsūs. Šit tau nuošaliame kaime kapojant malkas arba tarnyboje kiurksant prie kompiuterio paskambina bičiulis iš Švedijos. Gundymas už Baltijos jūros esančiomis rudens grožybėmis ir pažintimi su švediško socializmo vaisiais duoda rezultatų. Griebi dantų šepetėlį, dar kelis smulkius, tačiau pačius reikalingiausius daiktus, lauktuvėms įsimeti gabalą gerai išreklamuoto „Džiugo“, rinkelę dešros ir lašinių. Juodos duonos kepalėlis nebetelpa, nes pigių skrydžių bendrovės griežtai reglamentuoja rankinio bagažo svorį. Dėl to nėra reikalo pykti.
Į Švediją pigiau negu į Vilnių
Bilieto kaina iki Stokholmo Skavsta oro uosto pirmyn ir atgal – tik 69 litai. Kai ruošdamasis kelionei buvai priverstas nusivalyti savo pagyvenusio fotoaparato matricą, kad nukaktum į Vilnių pas geradarį Mečkauską, už kelionę autobusu į abu galus turėjai pakloti 103 litus. Iš Kauno į Švediją pigių skrydžių bendrovės „Ryanair“ lėktuvas buvo pilnas.
Po valandos skrydžio orlaivis pasiekė kuklaus Skavsta oro uosto nusileidimo taką. Juodas Švedijos pasienio policijos šuniukas apuostė kiekvieno keleivio bagažą. Tiek patikrinimo. Keliauk, kur tavo mintys, piniginė ir poreikiai geidžia. Iš oro uosto į kelionės tikslą – Linkopingo miestą – galima keliauti taksi (brangiausias variantas), autobusu (maždaug valanda kelio) arba traukiniu. Ši transporto priemonė lietuviškai piniginei irgi nepigi. Bilietai parduodami oro uoste, turistų informacijos centre, juos galima įsigyti pasinaudojant bilietų automatais arba iš anksto užsisakant internetu. Švedijos visuomeninio transporto paslaugomis pasinaudoti netenka, nes paskambina į viešnagę pakvietęs bičiulis. Jo automobilis pastatytas atokiau nuo oro uosto, todėl susitinkame tiesiog gatvėje. Stovėjimo aikštelės prie oro uosto brangios, todėl net patys švedai, atvažiavę pasiimti savo giminaičių ar svečių, įvairiai gudrauja. Ką bekalbėti apie apsukrumo nestokojančius lietuvius.
Ruduo Švedijoje pažengęs gerokai toliau. Kaip ir socializmas. Stebina Švedijos keliai, pakelėse susispietusios gražiai sutvarkytos ūkininkų sodybos, prie kurių rupšnoja žolę arkliai, saulės atokaitoje snūduriuoja karvių bandos, tarsi šukomis sušukuoti šviečia ką tik apsėti laukai, kur ne kur ant šiltų akmenų ilsisi avys. Ąžuolynų prismaigstytas Švedijos peizažas lietuvio akims toks pat mielas kaip ir tėvynės. Rodos, sustotum ir ant bet kurios kalvos rastum rusenančią pagonių ugnį. Bet švedai yra protestantai ir ant kalvų stovi jų kuklios, baltai nudažytos bažnyčios. Švedijoje yra išlikę pastatų dažymo papročiai, kurių net ir dabar prisilaikoma. Rudai dažomi amatininkų, darbininkų ir ūkininkų namai, geltona spalva priklauso valstybės tarnautojams, balta spalva – dvasininkų luomui ir valstybiniams pastatams. Gyvenimas visur modernėja ir šiuolaikiniai architektektai, žinoma, šių tradicijų nelabai laikosi.
Miestas prie Kindo kanalo
Linkopingas – miestas pietų Švedijoje, 2011 m. duomenimis, turintis 146 736 gyventojus. Pirmiausia miestas žinomas kaip dvasinis, kultūrinis ir pramoninis regiono centras. Jame veikia lėktuvus ir automobilius gaminančio koncerno SAAB gamyklos. Apie finansinių bėdų kamuojamą SAAB koncerną švedai kalba kiek nuogąstaudami, nes dauguma miesto gyventojų jame dirba. Darbininkai bijo, kad į koncerną rankas tiesianti Kinijos kompanija „Hawtai Motor Group“ gali pradėti koncerno restruktūrizaciją arba atsigabenti pigesnę darbo jėgą iš savo šalies. Darbą švedai brangina. Užmokestis priklauso nuo darbininko kvalifikacijos. Tarkime, nedidelės valymo paslaugas teikiančios įmonės darbuotoja per mėnesį uždirba apie 20–24 tūkstančius kronų (apie 8 tūkstančius litų). Dviejų kambarių buto nuoma kainuoja apie 4 tūkstančius kronų. Darbas prasideda 5 val. ryto ir baigiasi 15 val. Tempai ir darbų mastai didžiuliai. Kaip sako šiame mieste gyvenantis lietuvis Eligijus, Švedijoje turint oficialų darbą galima pragyventi iš vieno atlyginimo. Jeigu šeimoje dirba du žmonės, jau galima galvoti apie nuosavą būstą, geresnį automobilį, padėvėtą jachtą, atostogas užsienyje. Neoficialiai Švedijoje statybų sektoriuje uždarbiaujantys lietuviai uždirba nuo 30 iki 80 kronų per valandą. Uždarbis priklauso nuo darbininkus samdančių tarpininkų godumo. Kokį kąsnį nuo darbininkų atlygio atsikanda jiems darbą suradę tarpininkai, tokie trupiniai darbininkams lieka. Švedų kalbos nemokantiems juodadarbiams didelio pasirinkimo nėra. Net širdgėlą sunku užpilti ugniniu vandeniu. Alkoholiniai gėrimai Švedijoje brangūs, pardavinėjami tik specializuotose parduotuvėse. Degalinės, kaip pas mus, tuo nesiverčia. Jos verčiasi automobilių arba priekabų nuoma, kitomis vairuotojams skirtomis paslaugomis. Prekybos centruose galima įsigyti tik silpno alaus. Alkoholiu neprekiaujama maitinimo paslaugas teikiančiose kavinėse. Tik gaivieji gėrimai. Nori „gramelio“ – eik į prabangų restoraną arba naktinį klubą. Ten už kokteilį arba taurelę sumokėsi tiek, kad maža nepasirodys. Gal todėl Linkopingo gatvėse nepavyko sutikti jokio šlitinėjančio „bomželio“. Nepavyko sutikti ir policininko. Per viešnagės savaitę pavyko pamatyti tik vieną policijos automobilį.
Turizmo sezonas Švedijoje pasibaigia gana anksti. Rugsėjo 15 dieną duris užveria atokiau nuo didmiesčių įsikūrę muziejai. Linkopinge yra ką pamatyti. Pirmiausia dėmesį patraukia šio miesto Katedra. Didingos architektūros, prieš kelis šimtmečius statytas pastatas pakeri meno vertybėmis. Beveik visos Katedros grindys išklotos antkapinėmis plokštėmis, kuriose iškalta Švedijos istorija. Net nedrąsu per ją su batais vaikščioti.
Su draugais, žinoma, jeigu tokių turime, smagu pavaikščioti palei per miestą tekantį Kindo kanalą. Įspūdingi šliuzai yra inžinerinės minties paminklai. Bandau įsivaizduoti, kaip vasarą kanalu praplaukia laivai su iš laimės krykštaujančiais turistais. To pamatyti neteko, tačiau buvo smagu paspoksoti į tiesiog po gyvenamųjų namų langais putojančius krioklius. Bevaikštinėdamas gali peršalti ir susirgti. Švedui tai nesudarys problemų. Jam netgi nereikės eiti pas gydytoją. Jis apie savo negalavimą praneš ligonių kasai ir savaitę, gerdamas liepžiedžių arbatą su medumi, galės vartytis lovoje. Darbdaviui apie negalavimą irgi reikia pranešti.
Daugelis reikalų tvarkoma internetu. Jeigu iš savivaldybės (Švedijoje – komunos) reikia kokios nors pažymos, užtenka parašyti elektroninį prašymą. Po kelių dienų dokumentas su anspaudais ir valdininkų parašais bus pristatytas paštu. Paštas veikia kaip laikrodis.
Didelio žavesio miestui suteikia Senasis Linkopingas. Siaurose jo gatvelėse – įvairios amatininkų dirbtuvėlės. Gali pamatyti, kaip prieš šimtmetį buvo vejamos virvės, verdamas šokoladas, iš medžio drožėjų nusipirkti lietuviui kiek brangoką drožinį, kitoje parduotuvėje gali derėtis dėl tau patikusio moteriško rankdarbio. Savaitgaliais gali klausytis švediškos muzikos, stebėti liaudiškų teatrų pastatymus. Į šį senamiesčio kvartalą dėl žmonių gausos kartais sunku įkelti koją. Jeigu nesi matęs gyvos, pievelėje gali išvysti plastmasinę karvę arba avį, išgirsti, kaip gieda virš inkilo patupdytas medinis paukštukas.
Daug dėmesio Švedijoje pirmiausia skiriama vaikams. Todėl nenustembi gatvėje pamatęs taksi automobilį su iškeltu plafonu, skelbiančiu, kad automobilis veža vaikus. Už taksi paslaugas moka savivaldybė, nesvarbu, kur tam vaikui iš mokyklos ar darželio į namus tektų važiuoti. Beje, taksi paslaugos Švedijoje apmokamos ne pagal kilometražą, o pagal laiką. 15 minučių važiavimo kainuoja maždaug 250 kronų.
Iki švediško socializmo mums toliau negu iki Kinijos
Permąsčius per savaitę patirtus įspūdžius tapo aišku, kad iki švediško socializmo mums toliau negu iki Kinijos. Skandinaviškas gyvenimo modelis turbūt jau niekad nebepasieks mūsų laukinio kapitalizmo. Apie tai, kad kada nors kas 10–15 metų bus remontuojami mūsų gyvenamieji namai, neturiu vilties kalbėti. Kad prie remontuojamų namų bus pastatyti laikini nameliai, kuriuose, kol bus remontuojamas mūsų butas, turėdami visas normaliam gyvenimui tinkamas komunikacijas, galėsime nemokamai gyventi, net nesvajoju. Kad po mirties mūsų kapais rūpinsis valstybė, irgi neįsivaizduoju. Tikrai neaplankė minorinė rudens gaida, kai vaikštinėjau po Linkopingo kapines, baimės nekėlė ant kalvos stovintis krematoriumas ir vienas į kitą panašūs paminklai. Vieną akimirką tiesiog norėjosi numirti švediško socializmo šešėlyje.
Eugenijus Skripitis
