Esame įpratę Lietuvą vadinti Marijos žeme, nors nemaža šios žemės dalis buvo apkrikštyta palyginti neseniai, prieš 600 metų. Bet gal ne šiaip sau, ne iš tuštybės prigijo mūsų kraštui šis garbingas vardas? Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, pats pasikrikštijęs ir nešęs katalikybę į Žemaičius, Dievo Motina, kaip žmonių užtarėja, pasitikėjo labiau nei Kristumi ir labiausiai rūpinosi jos kulto Lietuvoje diegimu. Tačiau pirmasis Marijos žeme mūsų šalį pavadino apaštalinis vizitatorius Lietuvai Achilles Ratti, vėliau tapęs popiežiumi Pijum XI (1922–1939). O jo sosto įpėdinis Pijus XII paskelbė Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų bažnytine tiesa , kurią mes nuo seno minime kaip Žolines – didžiausią Dievo Motin ai skirtą liturginę metų šventę.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventė – tai seniausios Dievo motinai skirtos liturginės iškilmės, katalikiškuose Vakaruose minimos nuo VI–VII a. Nors, kaip jau sakėme, tik 1950 m. popiežius Pijus XII apaštališkoje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“ švč. Marijos ėmimą į dangų su siela ir kūnu paskelbė dogma.
„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – bažnyčios, kovojančios prieš žemiškąjį blogį, simbolį. Tikima, vos paimta į dangų šv. Marija buvo tuoj pat karūnuota kaip Dangaus karalienė.
Pasakojama, kad po Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėję prie jos kapo. Petras išvydęs, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų, ir Viešpats ją paėmė pas save į dangų. Kiti apaštalai, nepatikėję Petru, atidarė karstą patikrinti. Marijos kūno ten neberadę, čia buvę tik daugybė šviežiai skintų rasotų gėlių...
Rusai stačiatikiai šios dienos nešvenčia, mat Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų stačiatikių cerkvės nėra pripažįstamas dogma. Tačiau Bizantiškoji bažnyčia anuomet rugpjūčio 15-ąją švęsdavo.
Lietuvoje itin iškilmingi Žolinės atlaidai tradiciškai vyksta Pivašiūnuose ir Pažaislyje. Tikintieji šią dieną suplauka ir į nemenkus atlaidus Leipalingyje, Merkinėje, Gelgaudiškyje, Veliuonoje, Zarasuose ir kt. Nedarbo diena rugpjūčio 15-oji Lietuvoje buvo paskelbta 2000 m., šią dieną žmonės oficialiai nedirba ir Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Italijoje.
Be kiečio ar dagio nebus kvietko
Lietuvoje prigijo liaudiškasis šios šventės pavadinimas – Žolinė, matyt, dėl tądien bažnyčioje iškilmingai šventinamų žolynų. Istorikas Juozas Mickevičius, Kretingos muziejui vadovavęs 15 metų (1960–1975), apie šios šventės žolynus žinojo viską.
Žolinės puokštei, arba kvietkui , moterys ir merginos žolynus bei gėles rinkdavo ankstų rytą. Suskindavo įvairiausių darželio žiedų, parsinešdavo žalumynų ir iš pievų, dirvonų, pridėdavo miško žolių, net vaismedžių šakelių su vaisiais, javų su varpomis. Puokštę surišdavo nemažą ir būtinai su kotu, kad patogu būtų rankoje laikyti. Tam į patį vidurį rišdavo dagį, aplink – didžiųjų ir mažųjų kiečių, javų stiebelių, įvairių gėlių, žolių, o į pakraščius prikaišydavo gėlių žiedų. Anot J.Mickevičiaus, anuomet žemaičiai, be didelės bendros Žolinės puokštės, rišdavo ir smulkesnes, ir tose puokštelėse būtinai buvo žalia rūtų šakelė. Kiekviena mergelė ar moteris tokią puokštelę iš darželio gėlių nešdavosi į bažnyčią ir sumos metu laikydavo delne.
Žemaitijoje rūta buvo laikoma mergelių, o dagys – vyrų gėle. Tad žemaičių vyrai savo Žolinės puokštės pagrindu būtinai imdavo dagį, dėl labai skaudžių dyglių dar piktadagiu vadinamą. Ir net iš anksto pasirūpindavo išauginti Žolinei kuo didesnį. Kaip etnologui yra paporinusi Marijona Zubavičienė iš Beržoro, tam reikalui dagio šakeles šiam augant reikia nuo pažemės nupjaustyti. Vėliau kavalieriai ėmė baidytis dygaus dagio ir iškeitė jį į dabitiškas darželio gėles. Tačiau būtent dagys, o kitose Lietuvos vietose – kietis, kaip tikima, yra nepamainoma apsauga nuo žaibo ir griaustinio, mat sudžiovintą augalą pasmilkius audra šonu praeina. Matyt, pagonybėje tai buvę Perkūnui skirti augalai.
Kvietku vyrai papuošdavo išeiginio švarko kišenėlę širdies pusėje, o sumos metu rankoje laikydavo.
Bažnyčioje pašventintus žolynus šeimininkas trobos gale už šventųjų paveikslų užkišdavo, o namiškiai ir samdiniai savo kambariuose šalia lovos pakabindavę ir laikydavę iki sudžius, nieku gyvu jų neišmesdavę. Jei nutardavę su jais išskirti, tai sudegindavę.
Sudžiūvusiais žolynais lietuviai namus smilkydavo nuo žaibo, audrų, kitų žmonėms ir gyvuliams gresiančių nelaimių. Smilkė mirštantįjį, kad nuo piktųjų dvasių apgintų. Pavasarį, išleisdami į lauką gyvulius, juos taip pat pasmilkydavo Žolinės puokštele nuo ligų ir nelaimių, nuo „čerauninkų“ , t.y. nuo piktos akies. Viščiukus ir žąsiukus, pirmąkart pavasarį išleistus į lauką, tai pat apsmilkydavo, kad varnos, vanagai ar lapės neišgaudytų.
Etnologė prof. Angelė Vyšniauskaitė aiškino, kad pašventintas žolynas virsta sakramentalija, t.y. amuletu, magiškai gelbstinčiu nuo nelaimių ir negandų. Anot jos, augalų šventinimas paplitęs visuose katalikiškuose kraštuose.
Punsko lietuviai Žolinei iš įvairiausių gėlių vaisių ir žolynų pina vainikus – tikrus meno kūrinius. Visa kaimo bendruomenė tai daro drauge, žolynų pasiruošia iš anksto, o atlaidų dieną kiekvieno kaimo atstovai išdidžiai neša savo ypatingus vainikus į bažnyčią.
Dzūkijoje Žolinė dar vadinama Kopūstine, mat dzūkai nesidrovi ir kopūstą į bažnyčią nusinešti. Daržo gėrybių šventinimas liudija, kad Žolinė – ne tik Šv. Marijos pagarbinimo, bet ir sena derliaus šventė. Buvo tikima, kad pasididžiavęs kartu su gimine ar kaimu šią dieną švęsti šiemet nebūsi sotus ir turtingas.
Žolinių ryšys su senuoju kultu
Žolinė Marijos žemėje taip prigijo, matyt, todėl, kad sutapo su senovės baltų vasaros ir rudens sandūros diena, skirta didžiajai Ladai. Deivei gimdytojai šią dieną aukodavo užauginto jau subrendusio derliaus aukas: iki tos dienos niekas nedrįsdavo ragauti naujojo derliaus vaisių. Pasak žymios mūsų etnologės Pranės Dundulienės, Lada (su ja siejamas Ladakalnis Aukštaitijoje) ir Lela – tai senosios baltų deivės, motina ir duktė.
Senovės graikai šią dieną garbindavo deivę mergelę Artemidę, medžiodavusią miškuose, romėnai – faunos ir floros deivę Dianą. Archeologai spėja, kad 500 m. prieš Kr. rugpjūčio 15 d. Romoje ant Avetino kalvos buvo iškilmingai atidaryta deivės Dianos šventykla.
Protėvių pagerbimas Žolinės dieną išliko aukojimo pavidalu: šią dieną būdavo prisimenami mirusieji. Etnologai pastebi, kad aukojama būdavo tik per kai kurias liturgines šventes: Vėlines, Žolinę. Ir elgetoms prie bažnyčios per Žolinę ne išmaldos duodavo, kaip įprasta, o maisto paaukodavo. Tradiciškai iš naujojo derliaus miltų būdavo kepama ir duona, o tešlos paplotėlius svaidydavo iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. O jau rugpjūčio 16-oji , šv. Roko, ypač garbinamo Žemaitijoje, diena, sutapo su žiemkenčių sėjos pradžia. „Po švento Roko su vakariene nėr strioko“, – sakydavo senoliai.
VL žurnalistė Rūta Klišytė
