Civilinis kodeksas numato, kad „pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis“. Dažniausiai dėl išlaikymo ar pagalbos senatvėje tėvai su vaikais susitaria geruoju, todėl į teismus kreiptis neprireikia. Bet pasitaiko atvejų, kai geruoju žmonės nesusikalba.
Tuomet tėvai, prokuroras arba institucijų, atsakingų už socialiai saugomų asmenų teises ir teisėtus interesus, atstovai pateikia teismui ieškinį dėl išlaikymo priteisimo. Teismas priima ieškinį ir suteikia galimybę atsakovui – vaikui ar vaikams – pateikti atsiliepimą. Jeigu ir šioje stadijoje nepavyksta taikiai susitarti, prasideda teisminis procesas.
Posėdžių metu teismas išklauso abiejų pusių argumentus ir įvertinęs įrodymus priima sprendimą. Kartais suaugę vaikai yra įpareigojami tėvus remti, tačiau būna atvejų, kai žmonės visiškai atleidžiami nuo atsakomybės išlaikyti tėvus.
Tėvai turi atitikti dvi sąlygas
Teisininkė Iveta Jarašiūnaitė paaiškina, kad tėvai įgyja teisę į išlaikymą, kai:
- yra nedarbingi – pensininkai arba neįgalūs;
- jiems reikalinga parama.
Nedarbingumas reiškia, kad tėvai yra pensininkai arba turi negalią, dėl kurios negali dirbti.
Kai asmuo yra pensijoje, teismas vertina ne tik tai, kokią sumą jis gauna, bet ir tai, ar jis iki pensijos dirbo.
„Kai žmogus yra pensinio amžiaus ir gauna labai mažą pensiją arba visiškai jos negauna, nes pats būdamas darbingo amžiaus nedirbo, vaikai neturi finansiškai atsakyti už tokį savo tėvų neatsakingą gyvenimo būdą“, – sako I. Jarašiūnaitė.
Kai asmuo yra neįgalus, teismai linkę aiškintis, ar negalia visiškai apriboja žmogaus galimybę dirbti ir užsidirbti pinigų, ar asmuo, net ir turėdamas negalią, yra pajėgus save išlaikyti. Taip pat vertinamos dėl neįgalumo gaunamos išmokos, jų dydis ir kiek jų pakanka ar nepakanka patenkinti būtinuosius poreikius.
Išlaikymo reikalingumas yra aplinkybių visuma, rodanti, kad vienas iš tėvų arba abu tėvai negali savęs išlaikyti, net ir dėdami maksimalias pastangas.
„Aiškinantis, kiek žmogui reikia paramos, nėra vertinamas tik žmogaus amžius, sveikata, darbingumo lygis. Vertinama, ar tie faktoriai daro įtaką, kad žmogui reikalinga parama iš vaikų“, – paaiškina teisininkė.
Siekiant prisiteisti išlaikymą iš vaikų, svarbūs abu kriterijai: ir nedarbingumas, ir paramos poreikis. Kitaip tariant, paramos siekiantis tėvas ar motina turi įrodyti ne tik, kad jis yra nedarbingas, bet kad jo poreikiams patenkinti jis neturi galimybių gauti daugiau pajamų, pavyzdžiui, neturi teisės į kompensacijas, socialines išmokas, negali parduoti ar išnuomoti savo turto ir panašiai.
Jeigu tėvai atitinka abi sąlygas – yra nedarbingi ir jiems reikalinga parama – jiems gali būti skiriamas išlaikymas. Vienu atveju pilnamečiai asmenys taikiai susitars su savo tėvais ir patys įsipareigos jiems teikti išlaikymą. Nepavykus susitarti geruoju, iš pilnamečių vaikų išlaikymą tėvams gali priteisti teismas.
Svarbios aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismai
Vien asmens amžius, darbingumas ar paramos reikalingumas dar nereiškia, kad jam bus priteistas išlaikymas. Teismas, skirdamas išlaikymą tėvams, atsižvelgia į daugiau aplinkybių.
Išlaikymo prašančio tėvo ryšys su vaiku
Išlaikymo iš savo vaikų prašantis asmuo su savo atžalomis turėtų būti susietas ne tik kraujo ryšiu. Spręsdamas dėl išlaikymo skyrimo, teismas vertina, kiek tinkamai asmuo rūpinosi savo vaiku(-ais), kai jis(-ie) dar buvo nepilnamečiai:
- ar teikė jiems finansinį išlaikymą;
- ar juos auklėjo ir tinkamai jais rūpinosi;
- ar priėmė gyventi vaiką/vaikus į savo namus, kai jis/jie negalėjo to padaryti su kitu iš tėvų;
- ar nesmurtavo prieš savo vaikus ir kt.
Vien alimentų mokėjimas, anot I. Jarašiūnaitės, dar nereiškia, kad vaiku buvo tinkamai pasirūpinta.
„Vien tik išlaikymo kriterijus nėra vertinamas. Žmonės dažnai galvoja, jeigu tėvas ar mama vaikystėje teikė finansinį išlaikymą, vaikas automatiškai įsipareigoja senatvėje išlaikyti tėvus. Šiais laikais nuo tokio pasenusio požiūrio atsiribojame. Teismai aiškina, kad vaiko išlaikymas susideda ne tik iš finansinės paramos, bet ir jo auklėjimo, rūpinimosi ar kitokio pozityvaus dalyvavimo vaiko gyvenime“, – pažymi I. Jarašiūnaitė.
Jeigu teismas nustato, kad tėvai vengė vykdyti savo pareigas nepilnamečiams vaikams, suaugę vaikai gali būti atleisti nuo pareigos išlaikyti nedarbingus tėvus.
Prasta tėvų turtinė padėtis ir to priežastys
Jeigu išlaikymo prašantys tėvai yra nepasiturintys, teismas aiškinasi to priežastis:
- Kodėl maža išlaikymo prašančio asmens pensiją? Ar iki jos žmogus dirbo?
- Jei nedirbo – kodėl?
- Ar atsakingai leidžia pinigus ir pan.?
Teismas taip pat vertina nedarbingų tėvų turtą – galbūt jie turi automobilių, nekilnojamojo turto, kuriuos galima parduoti ar išnuomoti ir taip gauti papildomų lėšų.
Vaikų turtinė padėtis
Teismas, spręsdamas dėl tėvų išlaikymo, atsižvelgia ir į kitos pusės – vaikų – turtinę padėti. Ji turėtų būti pakankamai gera, kad tėvai savo vaikams neužkrautų papildomos finansinės naštos. Todėl teismas vertina, ar žmogus turi skolų, savo nepilnamečių vaikų ar kitų išlaikytinių, sveikatos problemų, dėl kurių atsirastų papildomų išlaidų, kiek uždirba, kokio turto turi ir pan.
„Jeigu vaikai patys finansiškai sunkiai verčiasi, <...> teismai atsižvelgia, kad toks žmogus nėra pajėgus išlaikyti dar ir savo tėvus. Tuomet teismas arba visiškai atleidžia nuo šios pareigos, arba priteisia tėvų išlaikymą gana mažomis sumomis“, – sako I. Jarašiūnaitė.
Tėvų išlaidos
Teismas taip pat vertina, kur nedarbingi tėvai išleidžia savo pinigus. Jie privalo pateikti kvitus ir įrodyti, ką ir kodėl perka. Jeigu turi sveikatos problemų – pagrįsti, už kokias gydymo priemones ir dėl kokių priežasčių negali susimokėti. Tuomet teismas vertina, ar nėra įmanoma vaistų, gydymo, operacijų kompensuoti iš valstybės lėšų.
Savo ruožtu vaikai, nesutikdami su tėvų išlaikymu, privalo įrodyti, kodėl to nenori: pagrįsti, kiek turi išlaikytinių, kokias pajamas gauna, ar turi įsiskolinimų, o jeigu prastas ryšys su tėvais, argumentuoti, kodėl tėvai jais tinkamai nepasirūpino vaikystėje.
„Teismas, įvertinęs abi puses, priima sprendimą“, – apibendrina I. Jarašiūnaitė.
Priteisiamos sumos nėra didelės
Kaip rodo teismų praktika, priteisiamos sumos dažniausiai nėra didelės. Be to, išlaikymą galima suteikti keliais būdais.
„Kartais priteisiamas mėnesinis išlaikymas. Tai gali būti 20–50 eurų per mėnesį.
Taip pat teismai gali įpareigoti vaikus atlyginti tam tikras tėvų išlaidas, pavyzdžiui gydymo. Tuomet sumos gali būti didesnės nei 50 eurų. Bet bendrai teismų praktika tokia, kad priteisiamos sumos yra nedidelės“, – paaiškina I. Jarašiūnaitė.
Išlaikymą teismas gali priteisti arba vienam iš vaikų, arba, jeigu jų yra daugiau – visiems. Sumos dydis nebūtinai bus nustatomas visiems po lygiai, nes atsižvelgiama į visas reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, pilnamečių vaikų turtinę padėtį.
Anot teisininkinės, dauguma žmonių dėl išlaikymo susitaria taikiai ir teismų įsikišimo neprireikia. Ginčai dažniausiai prasideda tose šeimose, kur tėvų ir vaikų santykiai nebuvo patys geriausi.
„Jeigu tėvų ir vaikų santykis yra daugiau ar mažiau geras, tėvų išlaikymo klausimas iki teismo nenueina. Žmonės susitaria tarpusavyje ir jokio ginčo nebūna. Jeigu tėvai tikrai mylėjo ir visą gyvenimą rūpinosi savo vaikais, vaikai savo ruožtu senatvėje rūpinasi tėvais.
Bylos dėl tėvų išlaikymo dažniausiai ateina iš rizikos grupėms priklausančių, žemesnio socialinio sluoksnio šeimų, taip pat šeimų, kuriose buvo problemų su priklausomybėmis. Kitaip tariant, ginčas kyla dėl tų tėvų, kurių suaugę vaikai nenori ir atsisako išlaikyti tėvus dėl vienokių ar kitokių priežasčių“, – sako I. Jarašiūnaitė.
Bet kuriuo atveju teismas, spręsdamas dėl tėvų išlaikymo, atsižvelgia į abi puses: ir vaikus, ir tėvus. Mat šiuolaikinėse visuomenėse vyrauja požiūris, kad vaikai neprivalo rūpintis savo tėvais, jeigu šie tinkamai nesirūpino jais vaikystėje.
„Mūsų Konstitucijoje įtvirtinta vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Bet prievolė pasirūpinti savo tėvais nėra absoliuti – ji yra abipusė.
Džiugu, kad į rūpinimąsi vieni kitais kasmet žvelgiama vis moderniau. Nebėra pasenusio požiūrio, kad aš pagimdžiau tave, o tu man už tai visą gyvenimą turi tarnauti. Vaikai nesiprašo būti pagimdomi ir nesiprašo turėti prastą vaikystę bei dėl to patirti neigiamus išgyvenimus. Todėl pareiga išlaikyti tėvus nėra absoliuti. Manau, laikui bėgant tas požiūris tik gerės ir modernės“, – kalba I. Jarašiūnaitė.
Tėvų išlaikymas be kokia kaina – ne modernios visuomenės tendencija
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka teigė, kad išsivysčiusiose valstybėse stengiamasi pagalbą senjorams teikti valstybės ir savivaldybių lygmeniu iš dirbančių piliečių sumokėtų mokesčių – taip seni tėvai išvaduojami iš priklausomybės nuo savo suaugusių vaikų, o suaugę vaikai – nuo pareigos rūpintis kasdienėmis tėvų išlaidomis.
„Šeimų ryšiai turi būti pagrįsti ne ekonomine priklausomybe, o emociniais ryšiais“, – kiek anksčiau naujienų portalui tv3.lt teigė ekonomistas, pabrėždamas, kad pareiga rūpintis tėvais yra labiau būdinga tradicinėms, o ne modernioms, visuomenėms.
„Iš socialinės politikos perspektyvos gerovės valstybėse vyrauja tendencija mažinti ekonominę asmenų tarpusavio priklausomybę. Tradicinėse visuomenėse šeimose tarp vaikų ir tėvų, vyro ir žmonos vyrauja tokia atsakomybė, o visuomenėms modernėjant viskas keičiasi. Pamename iš lietuvių klasikos, kad vyriausiam sūnui užrašydavo ūkį su sąlyga, kad jis nukaršins, išlaikys senus tėvus. Tai buvo ne formaliai, bet tokia tradicija.
Bet modernios visuomenės tendencija yra priešinga – išlaisvinti nuo tos atsakomybės ir išlaisvinti nuo priklausomybės. Kada yra tokia atsakomybė, tai mes žinome, kol tėvai turi nepilnamečius vaikus, juos išlaiko, bet kartu juos auklėja, nurodinėja, kontroliuoja, o tarp suaugusių šito nenorima, geriau gauti tą pensiją iš „Sodros“ ir vaikams nebūti dėkingu“, – kalbėjo R. Lazutka.
Savo ruožtu Vilniaus universiteto profesorius Boguslavas Gruževskis, kalbėdamas apie gana mažas senatvės pensijas Lietuvoje, teigė, kad bet koks pensininkas nefunkcionuoja beorėje erdvėje, dažniausiai turi šeimą ir vaikų, kurie gali padėti.
„Mes visai pamiršome. Manęs dvidešimt-trisdešimt metų klausinėja apie pensijas, bet tas pensininkas nefunkcionuoja beorėje erdvėje. Yra šeima, broliai, seserys – mes pamiršome, kad yra bendra atsakomybė, solidarumas ir paprastas žmogiškumas. Juk gyvename katalikiškoje šalyje“, – sakė mokslininkas.
„Aš manau, gerbkime ir savo šeimos įsipareigojimus, ypač vaikų ir anūkų. Turime ugdyti tą kultūrą. Pavyzdžiui, Kinijoje, kitose Azijos šalyse įstatyme įrašyta, kad tai vaikų tiesioginė atsakomybė. Ir jeigu valstybė suranda neprižiūrėtą tėvą, o vaikai dirba, turi pajamas, tai jie neša atsakomybę – ir finansinę, ir net iki juridinės tam tikros“, – komentavo B. Gruževskis.
