Kad ES lyderiai galėtų drąsiai pažvelgti naujajam JAV prezidentui į akis, jie turi pasiekti pažangos trijose svarbiausiose srityse. Tai – naujos darbo vietos, santykiai su musulmonais ir Europos kaimynais, rašo britų dienraštis „The Guardian“.
Visi žino, kuo šiais metais bus užsiėmusios Jungtinės Valstijos – prezidento rinkimais. O kuo tuo metu užsiims Europa? – klausia dienraštis. Reformų sutarties, ne tik netinkamos skaityti, bet ir iš esmės nieko nekeičiančios, ratifikavimu? Ne, mes galime ir turime veikti iš tikrųjų, ir, kol Amerika balsuoja, Europa turi susitelkti ir imtis spręsti tris svarbiausias 2008 metų problemas – didinti užimtumą ir gerinti santykius su musulmonais bei mūsų kaimynais, rašo „The Guardian“.
Pradėkime nuo užimtumo, siūloma straipsnyje. Suprantama, reikia didinti darbo vietų skaičių. Tačiau galiausiai gali paaiškėti, kad jų pas mus yra dar mažiau, nei buvo, nes globalioje darbo rinkoje su mumis vis efektyviau konkuruoja azijiečiai. Darbo vietų mums reikia, kad galėtume kovoti su socialiniu nedarbo blogiu, kelti gerovę ir rūpintis senėjančiais mūsų šalių gyventojais. Dirbančių žmonių dalis lyginant su visų gyventojų skaičiumi Europoje yra mažesnė, nei Amerikoje. Prezidentas Sarkozy, grįžęs į Prancūziją iš Egipto, kur su savo gyvenimo meile apžiūrinėjo piramides, anksčiau žadėjęs „išlaisvinti darbo jėgą“, griežtai ir paprastai apibūdino situaciją. Jis pasakė: „Tuo metu, kai kiti dirba vis daugiau, mes dirbame per mažai“. Jei žodžiais, kad mes „turime dirbti daugiau“ nenorėta pasakyti, kad mes turime dirbti daugiau už mažesnį atlyginimą, vadinasi, turime dirbti protingiau: naudoti savo žinias, laiku pastebėti nišas globalioje rinkoje ir geriau išnaudoti tuos žmones, kurių talentai šiandien nenaudojami. Ir, kadangi Europa turi pirmauti pasaulyje ir ekologiniu požiūriu, visos šios darbo vietos negali didinti anglies dvideginio emisijų. Ir visa tai – kreditų krizės ir importuojamos naftos po šimtą dolerių už barelį sąlygomis, rašo „The Guardian“.
Pasak dienraščio, svarbiausioji jėga, galinti įvykdyti šią užduotį – verslininkai, bendrovės, profesinės sąjungos ir nacionalinės vyriausybės, visų pirma Vokietijos ir Prancūzijos. Europos Sąjunga šia prasme gali suteikti tik antraeilę paramą. Arba ji bent jau neturėtų trukdyti, kaip elgiasi daugeliu atvejų, kai pernelyg „užreguliuota“ socialinė sfera ir sveikatos bei darbo apsauga blokuoja tas pačias gamybines jėgas, kurias išlaisvina vieningos Europos rinkos liberalizavimas ir antimonopolinė politika. Šiais metais visus eurobiurokratus – „reguliuotojus“ reikėtų geruoju priversti duoti Hipokrato priesaiką – „Nepakenk!“. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju jie turėtų savęs paklausti – „O ar ši direktyva, tiesą sakant, apskritai kam nors yra reikalinga?“ Ir jei atsakymas neigiamas, be gailesčio mesti ją į šiukšlių dėžę.
Dabar apie musulmonus, tęsia „The Guardian“. Užvakar musulmonų pasaulyje prasidėjo naujieji, 1429-ieji metai. Europa privalo pagaliau pripažinti, kad dėl joje gyvenančių musulmonų kyla ypatingų problemų. Nereikia apgaudinėti savęs ir manyti, kad trintis egzistuoja tik tarp mūsų ir musulmonų tikėjimo žmonių – ką tik Baskų šalyje, pavyzdžiui, buvo suimti du ETA teroristai, kaltinami organizavus Madrido oro uosto sprogdinimą 2006 m. Tačiau daugelio Vakarų Europos šalių vyriausybėms santykiai su gyventojais musulmonais tampa pačia rimčiausia problema iš visų, kurias kelia daugiakultūrė visuomenė.
D. Britanijoje neseniai buvo paskelbtas kaltinimasis nuosprendis iš Pakistano kilusiam dantų technikui Sohailui Qureshiui, primena dienraštis. Tai vienas pirmųjų teismo procesų, kuriame asmuo buvo kaltinamas nauju nusikaltimu – teroro akto rengimu. Qureshis pripažino savo kaltę, ir tai tik vienas iš daugybės ženklų, rodančių, kas mūsų laukia pačiu blogiausiu atveju, rašo „The Guardian“. Mat tokius įtikėjusius „džihadininkus“ visada supa tam tikras artimas prijaučiančiųjų ratas – kaip, pavyzdžiui, „lyriška teroristė“ Samina Malik, su kuria elektroniniu paštu susirašinėjo Qureshis, klausinėdamas apie Heathrow oro uosto apsaugos tarnybos darbo ypatumus, ar „tolimesnio rato“ atstovai – daugybė jaunų musulmonų, nevienareikšmiškai vertinančių visuomenę, kurioje išaugo.
Kita vertus, mūsų bulvarinių dienraščių puslapiuose neretai kurstoma isterija dėl visų be išimties musulmonų, ar, imant dar plačiau, „islamo“. Be to, negali nekelti nerimo pilietinių laisvių, tarp jų ir žodžio laisvės, varžymas vardan kovos su terorizmu ar „pagarbos“ daugiakultūrės visuomenės ypatumams. Pavyzdžiui, jei remtumėmės tais įrodymais, apie kuriuos buvo skelbiama žiniasklaidoje, tai Qureshis, žinoma, turėjo būti nuteistas, tačiau Malik nebuvo ko veikti teismo salėje, teigia dienraštis. Laimė, pernai D. Britanijos musulmonų bendruomenėje įvyko tam tikrų teigiamų poslinkių: buvę islamistai aktyviai agituoja už tai, kad islamas atvirai priimtų pagrindines laisvos visuomenės normas.
Lygiai tokias pat prieštaringas tendencijas šiandien galima pamatyti Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Olandijoje, rašo „The Guardian“. Jų panašumai – ir skirtumai – akivaizdūs. Jie priklauso ne tik nuo skirtingų integravimosi tradicijų, musulmonus priėmusių Europos šalių nacionalinės savimonės savitumų, bet ir nuo socialinių skirtumų tarp šalių, iš kurių atvyko pirmoji musulmonų emigrantų banga. Daugelio jų vaikams ir anūkams Europa tapo „antrąja tėvyne“, o ši sąvoka emociškai gana prieštaringa. Stačiokiškai sakant, Vokietijai labai pasisekė, kad dauguma joje gyvenančių musulmonų kilę iš Turkijos – pavadinkime ją daugmaž europietiška šalimi. O Prancūzijai ir Ispanijai nepasisekė – į jas imigrantai atvyksta daugiausia iš Magribo šalių. Pats blogiausias variantas atiteko D. Britanijai, juolab jei atsižvelgtume į tai, kas dabar dedasi Pakistane, rašo „The Guardian“. Beje, Qureshis buvo suimtas tuo metu, kai bandė įsėsti į Pakistaną skrendantį lėktuvą.
Jei kiekvienoje šalyje ši problema yra įgavusi skirtingą pobūdį, tai ir jos sprendimas turi būti nacionalinis. Prancūzija, Vokietija ir D. Britanija šią problemą spręs besiremdamos tam tikrais bendrais liberaliais elementais, tačiau žmonėms gyventi bus lengviau ne dėl to, kad jie pasijus visaverčiais europiečiais, o todėl, kad jie pasijus musulmonais (arba „buvusiais musulmonais“, „postmusulmonais“, vadinkite kaip norite) ir tuo pat metu prancūzais, vokiečiais ar britais. Ir, kaip jau minėtos darbo vietų Europoje kūrimo problemos atveju, sprendžiant musulmonų pilietiškumo problemą ES parama gali būti tik antraeilė.
Tačiau visai kas kita – trečiosios problemos sprendimas, rašo „The Guardian“. Tai santykiai su kaimynais. Šiuo požiūriu ES gali suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Šiuo metu didžiausia pasaulyje prekybos sąjunga niekaip negali išvystyti visos savo galios. Ekonominis milžinas tampa politiniu nykštuku. „Senų“ ir „besivystančių“ didžiųjų pasaulio valstybių piliečiai – amerikiečiai, kinai, rusai, indai – vos beišgali paslėpti panieką ES kaip politiniam dariniui. Be to, toli gražu ne visi iš jų yra apie jį girdėję.
Potencialiai ES įtaka galėtų būti paskirstyta trijose sferose. Vidinė sfera – tai „plėtros ratas“. Pagrindinis ES aktyvas – jos galimybė paversti kaimynus savo nariais, ir būtent dėl šios priežasties daugelyje šalių, pradedant 1970-ųjų Ispanija, baigiant dabartine Kroatija, politiniai režimai pasikeitė taip taikiai. Tai aktyvas, kurio neturi nė viena kita pasaulio šalis. Prieš 50 metų Jungtinės Valstijos buvo sudarytos iš 48 dalių, o ką tik sukurta Europos ekonominė bendrija – iš 6. Šiandien JAV yra 50 valstijų (Aliaska ir Havajai prisijungė 1959 m., ir tai buvo paskutinysis Jungtinių Valstijų plėtros etapas), o ES sudėtyje – 27 valstybės, be to, viena iš jų – Slovėnija – prieš 20 metų išvis neegzistavo, o dabar ji pirmininkauja ES ir pasisako už „susitarimo dėl asociacijos“ su Serbija spartinimą, nors buvusioje Jugoslavijoje nuolat su ja konfliktuodavo. Mes šį procesą turime kaip galėdami remti ir nutiesti likusioms Balkanų šalims, Turkijai ir Ukrainai kelią, kuris jas galų gale atvestų į ES, teigia dienraštis.
Į vidurinįjį ratą patenka valstybės, kurios yra mūsų kaimynės geografiniu požiūriu, tačiau ES narėmis netaps niekada. Tai milžiniškas konfliktų draskomų ir daugeliu atvejų nedemokratiškų šalių lankas nuo Marakešo iki Murmansko. Šių kaimynių atžvilgiu ES politika egzistuoja nebent popieriuje. Tai štai – iki šių metų pabaigos mums reikia politikos, paremtos realiais darbais, rašo „The Guardian“.
Ir pagaliau trečiasis ratas – tai didžiosios naujojo daugiapolio pasaulio valstybės, globalieji kaimynai plačiąja šio žodžio prasme, kurių gretose ES teisėtai turi vaidinti vieną iš svarbiausių vaidmenų, tačiau šiandien tokia jos teisė dar nėra deramai pripažįstama. Prasidėjusiais metais reikia žengti bent pirmuosius žingsnius šia kryptimi.
Žinoma, galima būtų vardyti dar daug svarbių veiklos sričių, pradedant kova su besikeičiančiu klimatu, baigiant stabilios raidos užtikrinimu. Bet jeigu ES pavyks ką nors nuveikti minėtose trijose srityse – darbo vietos, musulmonai, kaimynai – tai 2009 m. sausį Europos lyderiams nebus gėda pažvelgti į akis naujajam JAV prezidentui. Ir jie turės ką pasidėti ant derybų stalo, rašo „The Guardian“.
