Verslininkė pastebi, kad šiais laikais klientai daug dažniau prašo ne pasiūti drabužius, bet pataisyti jau turimus.
Siuvyklos vadovė skaičiuoja, kad seną, bet kokybišką drabužį visada labiau apsimokės pataisyti negu pirkti naują.
Taip pat ji pastebi, kad šiuolaikinis žmogus domisi ekologija ir tvarumu, todėl džinsus neša taisyti ir po keletą kartų, bet neperka naujų. O jaunimas užsiėmęs kitais reikalais, daugelis nebemoka įsisiūti net sagos, todėl net nedidelius drabužio taisymus patiki siuvėjoms.
Apie veiklos pradžią ir plėtrą, klientus ir jų atnešamus drabužius, ateities planus – interviu su įmonės „Linos artelė“ vadove Lina Liutkevičiene.
Papasakokite apie veiklos pradžią. Kokias paslaugas pradėjote teikti? Kaip vystėsi verslas?
Esu baigusi drabužių konstravimo ir technologijos studijas. Ir nuo pat studijų laikų turėjau svajonę atidaryti nedidelę individualių drabužių siuvimo ir jų taisymo siuvyklą. Tačiau neturėjau nei patirties, nei žinių. Kurti savo verslą buvo per drąsu, todėl po studijų įsidarbinau siuvimo įmonėje.
Tačiau kurti verslą mane paskatino vyras, jis žadėjo padėti ir palaikyti. Taip kartu įkūrėme siuvyklą. O, kai atšventėme 10 metų jubiliejų, ieškojome naujų veiklos krypčių. Tada vyras įkūrė dar ir drabužių valyklą, todėl dabar šiek tiek atsitraukė nuo siuvyklos reikalų. Tačiau mūsų verslai papildo vienas kitą, todėl dirbame kartu. Klientai gali atnešti savo drabužius ir išvalyti, ir pataisyti.
„Linos artelė“ atsirado iš noro dirbti sau, turėti mėgstamą darbą. Kovą įmonė atšventė dvidešimties metų jubiliejų, o vyro įkurta valykla „Paulini“ – 10 metų jubiliejų.
Mes galime pasiūti drabužį, jį pataisyti ar išvalyti. Labiausiai reklamuojame drabužių taisymo paslaugas, jomis klientai dažniausiai ir naudojasi. Na, o „Paulini“ populiariausia paslauga – drabužių valymas.
Todėl ir įsikūrėme prekybos centruose, kad žmonės, nusipirkę drabužį, jį galėtų iš karto ir pasitaisyti. Netgi esame sudarę sutartis su parduotuvėmis. Jos pačios pasiūlo pirkėjams drabužius taisyti pas mus ir mūsų paslaugą apmoka arba suteikia nuolaidą. Labai daug klientų sulaukiame tiesiai iš parduotuvių.
Kuriame mieste atidarėte pirmąją siuvyklą ir kaip vėliau jos pasklido po visą Lietuvą?
Esame vilniečiai, todėl ir atidarėme pirmąją siuvyklą šiame mieste, prekybos centre „Mada“. Prieš 20 metų tas prekybos centras buvo labai populiarus ir apskritai prekybos centrų nebuvo daug. Be to, pati gyvenau netoliese, Viršuliškėse.
Žinoma, buvo iššūkis nueiti pas prekybos centro vadovą ir papasakoti, kad norime atidaryti siuvyklėlę. Pasakojome, kad siūsime drabužius ir juos taisysime, o žmonės šalia būdami matys, kaip dirbame. Tuo metu nieko panašaus nebuvo. Tačiau siuvyklos norėjome būtent prekybos centre, nes ten – didelis žmonių srautas. Tuo metu tai atrodė geriausias būdas pradėti veiklą ir prisitraukti klientų.
Atidarę siuvyklą po pusmečio jau sulaukėme siūlymų atsidaryti siuvyklas ir kituose prekybos centruose. Taip, patys to neplanuodami, užaugome ir tapome dideliu tinklu. Dabar turime 29 siuvyklas Kaune, Šiauliuose, Šilutėje. Panevėžyje turime franšizės pagrindu veikiančią siuvyklą.
Vilniečiai – dosnesni klientai
O kaip kilo franšizės idėja?
Vienu metu turėjome tiek daug pasiūlymų atidaryti siuvyklas, kad patys nebespėjome su plėtra. Prekybos centrai suprato, kad mūsų paslauga yra reikalinga ir ji pritraukia klientų srautus. Per metus atidarome vieną ar dvi siuvyklas. Tačiau buvo etapas, kai auginau vaikus, be to, turėjome per daug siūlymų atidaryti siuvyklas. Taip ir kilo franšizės idėja.
Žmonės, kurie imasi franšizės verslo, supranta, ką daro. Todėl kol kas nenusivylėme šia idėja.
Kadangi veiklą vykdote skirtinguose miestuose, ar skiriasi juose klientai, jų norai ir paslaugos, kurias žmonės užsisako?
Paslaugų spektras visur vienodas. Tačiau Vilniuje klientai yra dosnesni, jie nesidera dėl kainų, palieka arbatpinigių ar nuperka siuvėjoms šokoladą. Tikriausiai vilniečiai turi daugiau finansinių galimybių.
Taip pat pastebime, kad vis daugiau klientų mums rašo per socialinį tinklą „Facebook“, žmonės siunčia drabužių nuotraukas ir klausia, ar galite pataisyti ir kiek tai kainuotų. Kiekvieną dieną sulaukiame žinučių.
Daug klientų turime ir vyrų, kurie siunčia nuotraukas ir klausinėja apie paslaugas. Matyt, jie neturi laiko skambinėti, todėl bendrauja žinutėmis. Džiaugiamės, kad vyrai patys rūpinasi drabužių taisymu ir nuima šią naštą nuo moterų pečių.
O klientų daugiausiai sulaukiame keičiantis sezonams, tada žmonės ir valo, ir taiso drabužius. Pas mus užsuka ir įžymus žmonės bei politikai, kurie valosi drabužius ir juos taiso. Taigi, šios paslaugos aktualios visiems.
Kokius drabužius žmonės dažniausiai atneša taisyti? Kokių paslaugų klientai dažniausiai prašo?
Sunku apibūdinti, nuo sagos įsiuvimo, nes šiuolaikinis jaunimas nebemoka to pats padaryti, iki visiško drabužio persiuvimo. Keičiame pamušalus, drabužius siauriname, trumpiname ir t.t. Džinsų palenkimas, trumpinimas, lopymas – viena populiariausių paslaugų. Tuos pačius džinsus žmonės atneša taisyti po keletą kartų. Klientai nenori jų išmesti, todėl vis taiso ir taiso.
Kartais žmonės kreipiasi ir prašo visiškai persiūti drabužį. Pavyzdžiui, neseniai gavome 7 dešimtmečio, Lietuvos mados namų vintažinį kostiumėlį, kurį klientė nori prikelti antram gyvenimui.
Žmonės atneša drabužius, kurie būna taip suplyšę, kad, atrodo, net nebeįmanoma pataisyti. O paskui pasiima sutvarkytus ir net patys stebisi – drabužis atrodo kaip naujas.
Klientai mumis tikrai pasitiki, girdime gerus atsiliepimus.
Tenka taisyti ir visiškai sunešiotus drabužius
Ar dažnai žmonės prašo visiškai persiūti drabužį?
Daugėja tokių užsakymų, žmonės dažnai nusiperka drabužį dėvėtų drabužių parduotuvėje ir prašo jį pataisyti.
Būna, kad žmonės atneša patobulinti drabužį. Pavyzdžiui, prie paprastos suknelės prašo prisiūti ryškią juostelę arba atneša sportinę suknelę su kapišonu ir prašo jį nukirpti. Sulaukiame įvairiausių norų. Tiek mūsų siuvėjos, tiek patys žmonės turi įvairiausių idėjų, kurias kartu įgyvendiname.
Svarbu, kad žmogus iš karto drabužio neišmestų, rekomenduojame pirmiausia atnešti ir parodyti mums. Galbūt tą drabužį dar sugebėsime pataisyti. Ir tai kainuos žymiai pigiau, nei nusipirkti naują.
Kiek kainuoja drabužių taisymo paslaugos?
Kainos gali skirtis ir siekti nuo 1 euro iki keliasdešimt eurų. Pavyzdžiui, palto pamušalo keitimas gali kainuoti ir 50 eurų. Tačiau už tokią kainą kokybiško naujo palto žmogus nenusipirks. Todėl dažniausiai gyventojai ir renkasi taisyti drabužius, o ne pirkti naujus.
Kainos priklauso nuo taisymo sudėtingumo. Kelnių palenkimas gali kainuoti nuo 10 iki 14 eurų. Taip pat skubesnis drabužio taisymas kainuoja daugiau. Kartais proceso metu kaina padidėja, nes siuvėjos pamato, kad darbo bus kur kas daugiau, nei galvojo pradžioje.
Pastovūs klientai žino įkainius ir su jais sutinka. Nauji klientai kartais išsigąsta kainų, tada jiems pasiūlome kitokį taisymo būdą, kuris yra pigesnis. Taip pat turime nuolaidų programą, kur žmonės užsiregistruoja ir moka už paslaugas mažiau.
Galbūt prieš 20 metų gyventojus gąsdino kainos, nes tai buvo nauja paslauga. Dabar klientų kainos nebegąsdina.
Ar įmanoma patiems pataisyti drabužius ir ar žmonės tai daro?
Blogiausia, kai klientai bando taisyti, jiems nepavyksta to padaryti ir tada mums atneša tokius drabužius. Kartais drabužis būna taip kreivai nukirptas, kad jo nebepavyksta pataisyti.
Tačiau galima ir labai greitai pasitaisyti kai kuriuos drabužius patiems. Pavyzdžiui, kelnes galima pasilenkti specialia juostele, kurią reikia lygintuvu priklijuoti prie klešnių apačios. Sagą įsisiūti ar skylutę irgi galima patiems užsilopyti, tačiau rimtesniems taisymo darbams būtina siuvimo mašina, o ją turi ne visi.
Ar jūs pati taisote savo drabužius? Ar tai darote pati ar atnešate siuvėjoms?
Manau, kad šiais laikais žmonės per daug perka greitosios mados drabužių. Žmonės dažniausiai metus panešioja drabužį ir jį išmeta. Todėl skatinu drabužius tausoti, juos taisyti.
Savo ir vaikų drabužius irgi taisau. Tačiau pati nebetaisau, o atnešu darbuotojoms. Nors tikrai įdomu ir pačiai kažką pasitaisyti, dažniausiai tam nebelieka laiko.
Darbuotojus vertina, jais rūpinasi
Užsienyje siuvimo bendrovių darbuotojai skundžiasi blogomis darbo sąlygomis ir išnaudojimu. Kaip jūs rūpinatės savo darbuotojais, kokios darbo sąlygos jūsų įmonėje?
Ir siuvyklose, ir valyklose turime apie 100 darbuotojų, jų skaičius svyruoja.
Nesame masinės gamybos fabrikas, todėl darbuotojams netenka visą dieną lenkti nugarų prie siuvimo mašinų. Darbuotojai turi normalius darbo grafikus su pertraukomis. Vertiname savo darbuotojus, dauguma jų dirba po keletą metų, o viena siuvėja dirba įmonėje nuo pat jos atidarymo.
Darbuotojus stengiamės atsirinkti, nes jie mūsų įmonės veidas. Todėl juos vertiname. Visada su gimtadieniais pasveikiname, organizuojame įvairius seminarus, šventes.
Kaip jūsų įmonę paveikė infliacija? Ar pakėlėte savo paslaugų kainas?
Per 20 metų buvo visokių etapų. Per 2008 metų krizę pajutome klientų srauto sumažėjimą. Tuo metu buvo sunku, turėjome mažinti darbuotojų skaičių. Vėliau atėjęs karantinas irgi atnešė iššūkių, negalėjome dirbti. Tuo metu siuvome kaukes, ieškojome sprendimų, kaip išgyventi. Darbuotojų nenorėjome atleisti, nes tikėjome, kad veiklą pavyks atnaujinti.
Dabar sunkumų ar krizės nejaučiame. Klientų srautas toks pat, koks ir buvo. Vartojimas auga, klientų srautas po truputį irgi didėja. Tačiau kainas šiek tiek padidinome, nes viskas brangsta – siūlai, medžiagos, elektra, darbo užmokestis.
Kokią matote verslo perspektyvą? Ar svajojate ir planuojate jį perduoti savo vaikams?
Turiu tris vaikus. Vyriausioji dukra pabaigė mokyklą ir išvažiavo studijuoti į Ispaniją, Barseloną. Ji studijuoja verslo specialybę. Dukra irgi savo ateitį sieja su verslu. Tačiau dar nežino, kokį verslą ir kur jį turės.
Sūnui 17 metų, jis svajoja studijuoti mechaniką, automobilių inžineriją. Jam įdomūs šie dalykai. O į siuvyklos verslą labiausiai įsitraukusi yra jaunėlė, kuriai neseniai suėjo 13 metų. Ji siūlo naujas idėjas, kaip reklamuoti paslaugas socialiniuose tinkluose.
Siuvykla – tarsi ketvirtas vaikas. Todėl, žinoma, kad smagu būtų, jog jis gyvuotų, kai su vyru nebegalėsime jo valdyti. Ir būtų smagu, kad verslą perimtų kažkas iš šeimos narių. Tačiau pagyvensime ir pamatysime, kaip viskas klostysis.
Kol kas nesinori vaikų užgožti savo pasiūlymais, norisi, kad jie rastų savo kelią ir suprastų, ką nori veikti.
