Gerai gyvenate? Patogu? Pasiilgote iššūkių? Ką siūlau? Pabandyti tapti Lietuvos Respublikos prezidentu.
Demokratinės darbo ir vienybės partijos pirmininkė Kristina Brazauskienė, paklausta, kodėl nusprendė kandidatuoti į prezidentus, atsakė: „Noriu išsiveržti iš komforto zonos. Pakankamai gerai gyvenu. Turiu sveikatos, laiko. Visi nori pakeisti Dalią Grybauskaitę, o kodėl aš negaliu?“ Tokį klausimą sau galėtų iškelti kiekvienas aštrių pojūčių mėgėjas.
„Niekas nedrįsta padėti Lietuvai“, – dar viena K. Brazauskienės žurnalistams pasakyta frazė, galinti nutildyti nuolatinius burbeklius.
Prisimenu mokyklos laikus, kai pradinėse klasėse auklėtoja kasmet klausdavo, kuo būsime užaugę. Daugelis pateikdavo standartinius atsakymus: gydytojas, mokytojas, kareivis, krepšininkas, advokatas, statybininkas, jūreivis, mokslininkas. Tačiau vienas mano bendraklasis iki aštuntos klasės kartojo, kad bus prezidentas. Vėliau jį pravardžiuodavome prezidentu. Puikiai suvokėme, kas tai yra, bet neįsivaizdavome, kad tai gali būti pasiekiama. O dabar vėl skamba K. Brazauskienės žodžiai: „Nereikia nė vieno smerkti. Juk negalima sakyti „Kvaily, kur eini? Neik. Tu toks ir anoks, nieko nesupranti, nieko neišmanai.“
Nors dažnai esame linkę šypsotis ar net pasijuokti iš K. Brazauskienės pasakymų, spėju, kad šiuos žodžius yra girdėjęs ne vienas kandidatas. Klausimą „Kur eini?“ galėtume užduoti kiekvienam iš dabartinių kandidatų: Linui Balsiui, Rolandui Paulauskui, Artūrui Zuokui, Zigmantui Balčyčiui, Vladui Lašui, Valdemarui Tomaševskiui, Artūrui Paulauskui, Nagliui Puteikiui, Broniui Ropei, netgi D. Grybauskaitei.
Nė neabejoju, kad sulauktume panašių atsakymų: „Padėti Lietuvai.“ O kas yra Lietuva? „Žmonės.“ Kokie žmonės? „Gyvenantys Lietuvoje ir nepatenkinti tuo, kas vyksta.“ O kas vyksta? „Visi plėšikauja, banditauja, algos mažos, jaunimas išvažiuoja, korupcija didėja.“
Taip, žmonės gyvena, prisitaiko ir laukia, kol ateis gelbėtojas. Toks, kuris bent sudarys įspūdį, kad kylame į Olimpo viršūnę ir netrukus tapsime Europos užkariautojais. Ne vienas iš kandidatų kartais nukrypsta į praeitį: vieni siūlo prisiminti, kaip kovojome už laisvę, kiti laido kritikos strėles į buvusiuosius, tačiau retas kalba apie ateitį.
Prisiminkime 2008-ųjų Seimo rinkimus. Jie buvo ganėtinai spalvingi. Kolorito suteikė Tautos prisikėlimo partija (TPP), vedama pramogų pasaulio ryklio Arūno Valinsko. Prieš rinkimus pirmą kartą balsuoti eisiančio merginos paklausiau, už ką atiduos balsą. Išgirdęs atsakymą, kad palaikys A. Valinską, nes daugiau nieko nepažįsta, apstulbau ir nusijuokiau. Veltui. Daugiamandatėje apygardoje TPP atsiliko tik nuo konservatorių.
A. Zuokas savo tankečių dalinį jau paleido prieš mersedesų armiją Gedimino prospekte. D. Grybauskaitė pasirinko savo praeities nuotraukų ir faktų viešinimo kelią, A. Paulauskas, V. Tomaševskis, N. Puteikis, B. Ropė žingsniuoja su teisingumo šaškių dama, Z. Balčytis – su premjeru užnugaryje, L. Balsys analizuos informaciją, o V. Lašas puikiai žino, kad kiekvienas lašas šiuose rinkimuose yra svarbus.
O mano bendraklasio rinkimuose teks palaukti – dar per jaunas.
Mantas Stankevičius
