Šiandien, liepos 18-ąją, garsiausiam XX amžiaus kaliniui, tapusiam juodųjų Žemės gyventojų pasipriešinimo simboliu Nelsonui Mandelai, sukanka 90 metų. Tai vienas didžiausią susižavėjimą keliančių žmonių, nes jo garbingumas neginčijamas.
Pats Pietų Afrikos lyderis mesiju savęs niekada nelaikė, sakydamas, kad jo gyvenimą lėmė susiklosčiusios aplinkybės. Kalėjime praleisti 27 metai nepalaužė šio žmogaus tvirtybės ir tikėjimo savo tiesa. "Savo gyvenimą paskyriau kovai už afrikiečių laisvę. Kovojau prieš baltųjų dominavimą, kovojau ir prieš juodųjų dominavimą. Puoselėjau demokratijos ir laisvos visuomenės idealus, kad žmonės kartu galėtų gyventi santarvėje ir visi turėtų lygias galimybes. Dėl šių idealų norėjau gyventi ir juos pasiekti. Dėl jų, jei reikės, esu pasirengęs ir mirti", - sakė jis.
N.Mandela - bėdų pridarytojas
N.Mandela visada buvo svajotojas, tikėjęs savo reikalo teisumu. Jis niekada nevaidino nei likimo išrinktojo, nei tautos gelbėtojo. Jam niekada nereikėjo simbolinių valdžios atributų, kuriuos taip mėgsta juodieji vadai. Užtat vienu rankos mostu jis gali nuraminti labiausiai įsiaudrinusią minią. Jo būdas - atkaklumo, pragmatizmo, aristokratiškumo ir paprastumo mišinys. Paėmęs valdžią į savo rankas, N.Mandela pasakė žmonėms: "Aš - jūsų tarnas." Ir niekas nesuabejojo jo žodžių nuoširdumu.
Rolihlahla Mandela - tembu genties vado sūnus niekada nebuvo nei marksistas, nei revoliucionierius, nors jo vardą galima versti kaip "bėdų pridarytojas". Iš tiesų apartheidui jis pridarė bėdų daugiau nei kuris kitas tos valstybės gyventojas. Nelsono vardą berniukas gavo mokykloje. Taip jį vadino mokytojas, negalėjęs atsispirti britų imperijos žavesiui.
N.Mandelos vaikystė buvo rami. Jis ganė gyvulius ir dirbo kaimo darbus, o po tėvo mirties atsidūrė pas galingą giminaitį. Jis ir išsiuntė berniuką mokytis į misionierių koledžą.
N.Mandela pabėgo iš savo globėjo namų, kad išvengtų suplanuotų vedybų, ir įsidarbino mokiniu vienoje Johanesburgo teisinėje kontoroje. Jis kasdien susidurdavo su apartheido nehumaniškumu valstybėje, kur odos spalva lėmė žmogaus statusą visuomenėje, o juodieji apskritai nebuvo laikomi žmonėmis.
Nelsonas manė, kad į jo gyvenimą įsikišo lemtis, nes iš ramaus kaimo jis atsidūrė mieste tam, kad kaip teisininkas galėtų kovoti už lygias visų gyventojų teises. N.Mandela turėjo mažytę viltį, kad ne visada tik baltųjų mažuma naudosis mokslo laimėjimais ir galės gerai gyventi.
Tada tuo patikėti buvo nelengva. Jau kelis amžius kolonijinis režimas savo rankose tvirtai laikė visą politinę ir karinę valdžią. Jokių prielaidų socialinei revoliucijai nebuvo. Milžiniška nieko neturinčių žmonių masė buvo paversta nuolankia minia, o dėl didelės šalies teritorijos buvo sunku palaikyti ryšius, tad rasinio maišto galimybė atrodė visiškai nereali.
Neprievartos kelias
Tokiomis sąlygomis N.Mandela pasirinko neprievartos kelią. Jis įstojo į Afrikos nacionalinį kongresą (ANK), kovojusį prieš apartheidą, ir įsiliejo į pasyvaus pasipriešinimo veiksmus prieš galiojusius įstatymus, pavertusius juodaodžius antrarūšiais šalies piliečiais ir nuolatiniais baltųjų tarnais.
Įpykusi vyriausybė surengė savo oponentams didžiulį procesą. Jis tęsėsi net 5 metus. Tačiau visi 156 kaltinamieji, tarp jų ir N.Mandela, buvo išteisinti.
Tačiau 1960 metais šalį sudrebino taikios juodųjų demonstracijos, ir vyriausybė nutarė sutriuškinti visą opoziciją. Visi judėjimai, tarp jų ir Afrikos nacionalinis kongresas, buvo uždrausti. N.Mandela pasitraukė į pogrindį daugiau kaip metams ir keliavo po užsienį ieškodamas paramos ANK.
Kai tik sugrįžo, buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas 5 metams Robeno salos kalėjime. Netrukus už grotų atsidūrė ir visi ANK vadovai. Mirties nuosprendis visiems buvo beveik garantuotas. Tačiau N.Mandelos pareiškimą iš kaltinamųjų suolo išgirdo lūšnų ir pašiūrių gyventojai. Jie pažadino ir pasaulio sąžinę.
Kalėjimą pavertė universitetu
N.Mandela prisiėmė visą atsakomybę net neieškodamas teisinių argumentų pasiteisinti. Jis buvo grąžintas į kalėjimą, bet tada jau buvo laikomas viso judėjimo maraliniu lyderiu. Ir kalėjime jis rodė nepaklusnumo pavyzdį kitiems. Kalėjimo viršininkas jį įspėjo, kad jei nepaklus, bus paprasčiausiai nužudytas. Kalinys nepabūgo. "Jei pakelsite prieš mane ranką, patrauksiu jus į patį aukščiausią šalyje teismą, po kurio liksite plikas kaip bažnyčios pelė", - atsakė jis.
Įdomiausia, kad viršininkas atsitraukė. "Bet kuris žmogus ar institucija, užsimaniusi iš manęs atimti orumą, pralaimės", - rašė tuomet N.Mandela savo draugams slapta iš kalėjimo perduotame laiške.
Kalėjime Nelsonas pradėjo šviesti kalinius, o tai Robeno kalėjimui pelnė "salos universiteto" vardą. Kiekvieną rytą, kai kaliniai išeidavo dirbti į akmenų skaldyklą kepinant negailestingai Pietų Afrikos saulei, jie turėdavo "instruktorių" - istorijos, ekonomikos, politikos, filosofijos ir t. t. Taip anksčiau tuščiai leidžiamas poilsio valandas užpildydavo kultūrinė veikla. N.Mandela iki šiol didžiuodamasis prisimena, kaip kalėjime vaidino Sophokles tragedijoje "Antigonė".
Denvintajame dešimtmetyje, kai N.Mandela kalėjime jau buvo praleidęs daugiau kaip 20 metų, prasidėjo tarptautinė kampanija už jo paleidimą. Pietų Afrikos Respublikos vyriausybei teko keisti požiūrį į garsiausią pasaulio kalinį. N.Mandela buvo slapta nugabentas į prezidento rūmus, kur prasidėjo ne tik derybos dėl jo paleidimo, bet ir dėl perėjimo nuo apartheido prie demokratijos.
1990 metais Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Frederikas de Klerkas sustabdė egzekucijas, atšaukė ANK draudimą ir paskelbė, kad N.Mandela paleidžiamas iš kalėjimo.
Vos išėjęs į laisvę, jis kreipėsi į užsienio valstybes, ragindamas jas nemažinti spaudimo PAR, kad vyriausybė imtųsi konstitucinių reformų. Po metų N.Mandela buvo išrinktas Afrikos Nacionalinio Kongreso pirmininku. 1993-aisiais kartu su prezidentu Frederiku de Klerku jis gavo Nobelio premiją už apartheido panaikinimą. Šalyje pagaliau buvo paskelbti ir laisvi rinkimai. Per juos sunkiausia buvo įveikti baltųjų baimę. Tačiau N.Mandelos kantrybė, išmintis, ateities numatymas ir moralinis autoritetas leido suvienyti suskilusius šalies gyventojus. Pats jis buvo išrinktas prezidentu.
Bėdos dėl žmonos
Tačiau ir paskui buvo nelengva. Šalyje pradėjo didėti nusikalstamumas. N.Mandelai reikėjo kovoti su savo šalininkų korupcija, rūpintis darbo vietų kūrimu ir namų statybos programa juodiesiems gyventojams. Nuo viso to jis tapo tik dar protingesnis ir ... liūdnesnis.
Jam teko atsiriboti ir nuo skandalų, lydėjusių jo žmoną Winnie. Ši moteris ištekėjo už N.Mandelos 1958 metais ir buvo nuolatinė jo rėmėja. Ji irgi tai atsidurdavo už grotų, tai vėl būdavo paleidžiama į laisvę. N.Mandelai išėjus iš kalėjimo, Winnie tapo aktyvia Afrikos nacionalinio kongreso veikėja.
Tačiau ši charizmatiška ir prieštaringa asmenybė buvo apkaltinta vaikų grobimu bei žudymu ir jai teko stoti prieš teismą. N.Mandela su Winnie išsiskyrė ir po kurio laiko susirado kitą žmoną, gerokai už jį jaunesnę.
Dabar N.Mandela jau pasitraukė iš aktyvaus politinio gyvenimo. Jis, kaip ir kiekvienas politinis lyderis, padarė klaidų, bet tai nesumažino jo humaniškumo. Jis savo pavyzdžiu įrodė, kad tikėjimas, viltis ir kilniaširdiškumas priimtini visai žmonijai. Jo nepaveikė ir pasaulio keliaklupsčiavimas. BBC paprašytas pakomentuoti savo kaip lyderio veiklą, N.Mandela atsakė: "Ji padėjo tapti žmoniškesniam."
Palmyra KRUPENKAITĖ
