Svajonės dažniausiai susijusios su ateitimi – aiškina Šiaurės Karolinos universiteto psichologas Peteris Delaney. Jauni vyrai, pavyzdžiui, dažnai svajoja, kaip jie vieną kartą taps superherojais, rašo „news.nationalgeographic.com“. Laikui bėgant ateitis vis trumpėja, ir laiko svajonėms apie ją skiriama vis mažiau.
Svajonės priverčia žmogų užmiršti, kuo jis užsiėmė prieš užsisvajodamas
Buvo atliktas toks eksperimentas – tam tikrą užduotį vykdžiusių žmonių buvo prašoma prisiminti savo vaikystės namus. Paaiškėjo, kad kuo vyresnis buvo žmogus, tuo daugiau informacijos apie vykdytą užduotį jis pamiršdavo. Tai reiškia, jog kuo į tolimesnę praeitį nuskrieja mūsų mintys, tuo labiau pasireiškia dabarties „užmiršimo efektas“.
Be to, šiam efektui poveikį turi ne tik nuotoliai laike, bet ir erdvėje. Tarkime, jeigu jūs svajojate apie atostogas kur nors užsienyje, o ne netoliese esančiame vasarnamyje, tai tikimybė, jog pamiršite einamuosius reikalus, yra didesnė. Psichologai mano, kad tai susiję su tuo, jog kelionė į kitą šalį nesiderina su įprastomis mūsų gyvenimo sąlygomis. „Mintimis jūs tarsi toli nukeliaujate “, - sako P. Denaney.
P. Delani mano, kad šią mūsų sąmonės ypatybę būtina įvertinti žmonėms, kuriems pagal veiklos pobūdį būtina pasikliauti savo atmintimi – pavyzdžiui, medikams. Jeigu daktarui, kuris galvoja, kokią vaistų dozę skirti ligoniui, tuo metu užduosime klausimą apie neseniai įvykusią jo kelionę į egzotišką šalį, svarbi informacija gali išgaruoti jam iš galvos.
Kada mes svajojame, dalis mūsų smegenų „atsijungia“
Smegenyse yra dvi pagrindinės sistemos: analitinė, kuri padeda priiminėti teisingus sprendimus, ir empatinė (gr. empatheia – stipri aistra, įsijautimas; įsijautimo į kito asmens emocinę būseną – balsas.lt), kuri leidžia kartu sielotis dėl ko nors ir suprasti vienam kito jausmus.
„Kada mums reikia spręsti uždavinį, reikalaujantį analitinio mąstymo, tai smegenų dalis, atsakinga už emocijas, atsijungia, - aiškina Ohajo universiteto pažinimo psichologas Anthony Jackas. – Kitaip tariant, jeigu mes įsigilinę į matematikos uždavinio sprendimą, emocijoms tiesiog nebelieka vietos“.
O kada jūs pasineriate į svajones, jūsų smegenys natūraliai pakeičia keletą mąstymo modelių, ir tuo metu smegenų analitiniai ir empatiniai skyriai pakaitomis vienas kitą „išjungia“.
Svajojimų procesą valdo smegenys, bet ne sąmonė
Smegenis ir sąmonę galima traktuoti kaip vieno ir to paties reiškinio skirtingus aspektus – maždaug kaip kompiuterio programinę ir techninę įrangą.
„Mes įpratome laikyti, kad sąmonė „sėdi vairuotojo sėdynėje“, o procesai, vykstantys mūsų smegenyse, atlieka pagalbinę funkciją“.
O iš tikrųjų čia yra abipusė priklausomybė. Viena vertus, mūsų svajones ir fantazijas apsprendžia smegenų struktūra. Kita vertus – ši struktūra ir pati pamažu kinta. Kada mes mokomės kažko naujo, tarp nervų ląstelių nusistovi nauji ryšiai.
„Mūsų smegenys natūraliai keičiasi, o jų struktūra savo ruožtu sąlygoja mūsų svajones“, - sako A. Jackas.
Svajonės žadina kūrybines galias
Labai dažnai, kada mes fantazuojame, mūsų smegenys persijungia - pereina nuo vieno skyriaus prie kito, ir mes galime pasiekti tokius savo pasąmonės užkaborius, apie kurių egzistavimą nė neįtarėme“, - paaiškino Floridos universiteto psichologas Eugenio M. Rothe`as.
Be to, svajojanti sąmonė gali rasti asociacinius ryšius tarp tokių dalykų, kurie, atrodytų,vienas su kitu absoliučiai neturi nieko bendro.
„Tai pažadina kūrybinį mąstymą, sukelia staigius sąmonės praskaidrėjimus, netikėtus minties švystelėjimus. Neretai pačių sudėtingiausių problemų sprendimai gimsta galvoje kaip tik tuo metu, kai mūsų mintys laisvai klaidžioja kažkur toli“.
