Šv. Velykų šventimas ir Johanno Sebastiano Bacho „Velykų oratorija“ iškilmingai supuola baigiamajame J. S. Bacho muzikos festivalio koncerte Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčioje, įvyksiančiame antrą Šv. Velykų dieną, balandžio 9-ąją (18 val.).
Fleitos profesoriaus, ansamblio „Musica humana“ vadovo Algirdo Vizgirdos organizuojamą J. S. Bacho muzikos festivalį užbaigs Trečioji orkestrinė siuita (uvertiūra) D-dur su žymiąja „Arija G stygai“ ir 50-ies minučių nepaprasto įspūdingumo ir didingumo „Velykų oratorijos“ muzika. Jos choruose ir arijose negiedami nei bibliniai, nei liturginiai tekstai, bet visą kūrinį įrėminantis euforiškas trimitavimas bei būgnijimas ir kontempliatyvi vidurinių dalių nuotaika įtaigiai perteikia prisikėlimo stebuklą.
Bachas tesukūrė tris oratorijas: „Kalėdų“, „Dangun ėmimo“ ir „Velykų“. Tačiau dvi pirmosios, nors vadinamos oratorijomis, iš esmės niekuo nesiskiria nuo jo bažnytinių kantatų. Tuo tarpu „Velykų oratorija“ iš pradžių net nebuvo skirta bažnytinei liturgijai – jai Bachas panaudojo savo anksčiau sukurtą pasaulietinę kantatą, skirtą Saksonijos-Veisenfelso kunigaikščio Christiano gimtadieniui. Tai dažnas vadinamosios autoparodijos atvejis ir puikus kompozitoriaus pragmatizmo bei apsukrumo pavyzdys. 1725 m. sukurtam pasaulietiniam kūriniui Šv. Velykų proga buvo pritaikytas sakralinis Christiano Friedricho Picanderio tekstas ir nauji rečitatyvai. Po dešimties metų, ruošdamasis bažnytinėms Šv. Velykų iškilmėms, Bachas vėl grįžo prie kūrinio tobulino, kurį šį kartą pavadino „Velykų“ oratorija. Dabartinis šios oratorijos variantas išsikristalizavo XVIII a. 4-ame dešimtmetyje.
Daugelio bachologų nuomone, iš visų kompozitoriaus bažnytinių oratorijų, kantatų, mišių ir pasijų didžiausi šedevrai yra Mišios h-moll ir „Šv. Mato pasija“. Tačiau italų oratorijų stiliumi parašyta kompaktiška „Velykų oratorija“ – ne ką menkesnis muzikinis stebuklas, pasižymintis išradinga orkestruote, įsimintinų melodijų polifonija ir besimainančiomis orkestrinėmis faktūromis. Kūrinį pradeda išplėtota dviejų dalių sinfonija, kurios gyvą ir pakilią nuotaiką atkartoja jubiliacinis pabaigos choras. Oratorijos centre – dvi arijos, atskleidžiančios soprano ir tenoro balsų grožį. Išilginėmis fleitomis ir styginiais su surdinomis akompanuojama tenoro arijoje „Sanfte soll mein Todeskummer“ (kartais dar vadinamoje „miego arija“), pasak žymiausio Bacho tyrinėtojo Alberto Schweitzerio, „tarytum žvelgiama į amžinybę“ – išreiškiamas tikėjimas, jog gyvenimas ir mirties kančios tėra sapnas, iš kurio prabundame amžinybei.
„Velykų oratorijos“ atlikėjai – kamerinis ansamblis „Musica humana“, Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“ ir dainininkai Raminta Vaicekauskaitė, Ieva Prudnikovaitė, Mindaugas Zimkus bei Ignas Misiūra – balandžio 10-ąją, antradienį, persikels į Klaipėdos koncertų salės sceną (18 val.).
