Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui mūsų žemėje šiemet ketinama pastatyti bent 30 paminklų, tuo metu prie kryžiaus šv. Brunonui Lenkijoje nėra net mažos lentelės, jog su šio šventojo mirtimi siejamas Lietuvos vardo paminėjimas.
Vasario 14-ąją vėl visuotinai širdingai švęsime Šv. Valentino dieną. Tradiciškai vienas kitas patriotiškai nusiteikęs arba seniai pamiršęs, kas yra meilė, tautietis paburnos, kad Vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena, nublanksta prieš importuotą (juk anksčiau pas mus to nebuvo) „love and sex“ šventę. Tačiau nei viena, nei kita švenčiančiųjų grupė šiandien nepakels tosto už šventąjį Brunoną, kuris, skleisdamas krikščionybę, prieš 1000 metų būtent vasario 14-ąją (pagal kitus šaltinius - vasario 16-ąją) Lietuvos pasienyje galvą padėjo.
Jei nebūtų šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis nužudytas už tikėjimą, nebūtų pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje - Kvedlinburgo analuose.
Tiesa, šiame įraše minima kovo 9-oji: „1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“ (Parašymas Ruscia gali būti netikslus, vietoje Pruscia - „Prūsija“, nes lietuviai iš seno gyveno kitų baltų genčių apsuptyje, su Rusios žemėmis tik vėliau pradėjo siektis).
Istorikų manymu, tiksliau šis įvykis datuojamas Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje (1012-1018 m., nes Titmaras buvo Brunono giminaitis ir bendramokslis, bendravo su jo tėvu ir greičiausiai būtent jis parašė neišlikusią „Brunono darbų knygą“. Šioje kronikoje apie šv. Brunoną rašoma: „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas, romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.
Pasaulinėje istoriografijoje laikomasi nuomonės, kad šv. Brunonas žuvo Prūsijos teritorijoje. Dalis lenkų, rusų ir lietuvių tyrinėtojų visą Brunono prūsiškąją misiją bando sieti su jotvingių kraštu. Šią versiją pagrindžia ir kalbininkas Zigmas Zinkevičius, pateikdamas valdovo Netimero (to, kurio gentį Brunonas pakrikštijo) ir jo brolio Zebedeno (to, kuris krikšto nepriėmė ir Brunoną nužudė) asmenvardžių prūsišką kilmę (Z. Zinkevičius „Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis“, „Šiaurės Atėnai 2009 01 13).
Bet štai istorikas Edvardas Gudavičius 1983 metais paskelbia, kad Brunonas žuvo Lietuvoje. Pagrindinis argumentas, - jog tuo metu ir net XIII amžiuje visi baltai buvo vadinami prūsais.
Lietuviai, žinia, labai didžiuojasi savo garbinga istorija (juk visi žinome, jog Vytautas girdė žirgus Juodojoje jūroje), tad ši hipotezė Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga pradedama eskaluoti kaip vienintelė teisinga. Būtent ši versija įrašyta į Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programą.
Prieš savaitę Kauno arkivyskupijos muziejus išleido menotyrininkės dr. Laimos Šinkūnaitės knygą „Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose“ - leidinį, „skirtą vienintelėms Lietuvoje freskoms, vaizduojančioms šv. Brunono Bonifaco iš Kverfurto gyvenimą ir prieš tūkstantį metų įvykusią krikšto misiją į Lietuvą. 1009 metais šis vienuolis benediktinas pakrikštijo kunigaikštį Netimerą - pirmasis Lietuvoje atliko krikšto aktą...“
Kronikose rašoma, kad nukirsdinto šv. Brunono galva buvo įmesta į upę (Alstra). Šv. Brunono ir palydovų palaikus vėliau išpirko ir palaidojo Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis. Palaidojimo vieta tiksliai nežinoma.
Lenkijoje, Mozūrų krašte (buvusioje jotvingių žemėje), prie Negocino ežero, vadinto Šventaičiu, ant kalno, numanomoje Brunono žūties vietoje prieš šimtmetį vokiečiai pastatė atminimo kryžių. Netolimame Gižicko mieste bažnyčia pavadinta šventojo vardu.
Jurga PETRONYTĖ
