Dėl prostatos vėžio 10 metų stebėtas ir pernai operaciją patyręs Paulius Rakštys šiandien tokio paties likimo ištiktiems žmonėms siunčia vieną žinią – būtina pasitikėti gydytojais, nuolatos stebėti savo būklę ir laiku imtis veiksmų.
10 metų – lyg su granatos ištrauktu žiedu kišenėje
„Beveik 10 metų buvau stebimas gerbiamo gydytojo Alberto Ulio. Prasidėjo viskas ramiai, po to aktyviau stebėjimas vyko. Tikriausiai visi, kurie serga šiomis ligomis, žino, kad aktyvus stebėjimas yra būtinybė, reikia kartą per metus atlikti MRT, jau nekalbu apie PSA tyrimą, biopsiją“, – savo ligos kelią Nacionaliniame vėžio instituto (NVI) tradiciniame renginyje prisiminė Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas.
Jis pasakojo, kad atėjo toks metas, kai pakilo PSA, o tai – jau pirmas požymis, kad reikia rimtai susirūpinti.
„Gydytojas man pranešė, kad reikia kažką daryti, stebėti nebegalima, reikia imtis kažkokių radikalių priemonių. Bet, pamenu, tuo metu profesorius išvykęs buvo, o man buvo labai įtempta situacija, nervinė, kaip pacientas ir nežinojau, ką daryti.
Kai 10 metų vaikščiojau su stebėjimo diagnoze, tai įsivaizduodavau, kad rankoje kišenėje yra granata su ištrauktu žiedu. Kada ji sprogs – nežinia. Kai sužinojau, kad jau yra pavojus, kad ji gali sprogti, tą sakau visiems pacientams, reikia žinoti, kada taip bus, laiku tą daryti“, – patarė P. Rakštys.
Turi patarimą ir moterims
Išoperuotas laparoskopiniu būdu vyras toliau sveiko pasitelkęs reabilitacijos programą. Kadangi dėl pandemijos reikalavimų į reabilitacijos įstaigą vyras nepateko, pats išvykęs į Palangą ėmėsi atlikti mankštas savarankiškai.
„Reabilitavausi vienas, pasitardamas su gydytojais. Tam reikalingos įvairios mankštos, pratimai. Viskas ateina su sėkme arba ne. Nes iš patirties žinau, kad daug pacientų, kurie yra draugijos nariai, įvairiai sureaguoja į pooperacinį laikotarpį. Vieniems pavyksta greitai grįžti į pradinę poziciją, kas susiję su šlapimo nelaikymu, potencija ir t.t. Ir čia sėkmės dalykas – ar išsaugojo nervus operacijos metu, nes jei pažeisti, reikia laiko jiems atkurti“, – pabrėžė P. Rakštys.
Pacientų draugijos prezidentas ragino tiek laiku pasitikrinti dėl ligos, tiek akylai stebėti būklę sveikstant, mat liga gali atsinaujinti.
„Ir tėvo dienos proga noriu pasakyti, kad kiekvienas žmogus, daugiausiai moterys turi būti labai aktyvios, kad ragintų savo vyrus, senelius, artimuosius stebėti prostatą, tikrinti PSA ir kuo anksčiau kreiptis pas gydytojus“, – sakė jis.
Kas didina riziką susirgti prostatos vėžiu?
Prostatos vėžys yra dažniausia vyrų onkologinė liga išsivysčiusiame pasaulyje ir Lietuvoje ir sudaro apie 15 proc. visų vyrams diagnozuotų piktybinių navikų. Nors Lietuvoje vyksta ankstyvosios prostatos vėžio diagnostikos programa, visgi nemaža dalis pacientų kreipiasi pavėluotai dėl simptomatikos, kai liga yra išplitusi ir metastazavusi.
„Mūsų tikslas nustatyti kliniškai reikšmingą prostatos vėžį, kuris gali sukelti komplikacijas ir ateityje lemti žmogaus gyvenimą. Stengiamės, kad hiperdiagnostikos būtų kuo mažiau, ypač vyresnio amžiaus žmonėms vėžio diagnozių galime nustatyti labai daug. Tačiau gal tai tik įbaugina žmogų ir didelės naudos neduoda. Mūsų tikslas diagnozuoti prostatos vėžį tada, kada jis gali pasireikšti. O diagnozavus anksčiau galima aktyviai stebėti ir laiku imtis gydymo veiksmų“, – aiškino NVI Urologijos skyriaus vedėjas dr. Albertas Ulys.
Jis priminė, kad riziką susirgti prostatos vėžiu turi tie, kurių šeimoje šiuo vėžiu sirgo tėvas, brolis, o motina ar sesuo – krūties vėžiu. Tuomet vyrai ankščiau įtraukiami į prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą – jiems rekomenduojama tikrintis nuo 45 metų. Įprastai ankstyvosios diagnostikos programa apima 50–69 m. amžiaus vyrus.
Padidėjusią riziką susirgti prostatos vėžiu gali turėti vyrai, kurių giminėje moterys sirgo kiaušidžių vėžiu. Šie vyrai nukreipiami genetiko konsultacijai dėl BRCA genų mutacijos, kuri yra susijusi su minėtomis ligomis – prostatos, krūties ir kiaušidžių vėžiu.
Lietuva bėga paskui traukinį
Prostatos vėžio gydymo aktualijas pristatęs Lietuvos Urologijos draugijos vadovas, gydytojas prof. Mindaugas Jievaltas konstatavo, kad nors ir progresas šioje srityje Lietuvoje mažais žingsneliais vyksta, didelių revoliucijų nėra įvykę.
„Vis dar kai kurių vaistų atėjimas į kompensacijos mechanizmą vėluoja. Žiūrint, kaip situacija per tuos metus pasikeitė Latvijoje, Estijoje, anksčiau jų biurokratai kažkaip klampiau priimdavo sprendimu, dabar atrodo, kad mes juos pradedame lenkti. Taigi čia yra kur dar dirbti, spausti biurokratus, kad tie sprendimai būtų priimami greičiau ir adekvačiau“, – kalbėjo jis.
Kita didelė problema Lietuvoje – robotinė prostatektomija. Anot M. Jievalto, ji visų pirma negali skintis kelio, nes nėra adekvataus finansavimo.
„Kol nebus kažkokio išskirtinio apmokėjimo šiai technologijai, tol įstaigos to vengs, joms sunku skaičiuoti, kur investuoti, kiek kainuos įrangos įsigijimas, kada ji atsipirks, kai nėra aišku, kaip apmokamos paslaugos.
Robotinė prostatektomija JAV, Europoje atsirado jau beveik prieš 20 metų, mes jau nebesugebėsime įlipti į nuvažiuojantį traukinį, mes tik bėgame paskui jį atstumas iki traukinio tik didėja. Kažkada prieš 20 metų galvojau, kad man teks operuoti su robotu, bet dabar jau galiu konstatuoti, kad esu labai senas ir robotą tik interneto puslapyje matysiu“, – vardijo gydytojas.
Lygiai ta pati situacija kalbant apie PET-PSMA tyrimą, kuris leidžia anksti nustatyti ligos atkryčius po radikalaus gydymo.
„Tas traukinys tiek JAV, tiek Europoje praktiškai jau nuvažiuoja ir mums reikia įlipti į paskutinį vagoną, bet šio tyrimo treiseris neturi Europos vaistų agentūros registracijos. Tai pagrindinis mūsų biurokratų motyvas, kodėl jie nenori net svarstyti šio tyrimo finansavimo. Bet mane visada stebina, kodėl tą tyrimą gali daryti lenkai, estai, jų ligonių kasos net apmoka“, – didžiausias įsisenėjusias problemas įvardijo M. Jievaltas.
Sėklidžių vėžys – ne nuosprendis vaisingumui
Plačiau apie retesnį, tačiau jauniems vyrams itin skaudžiai kertantį onkologinį susirgimą – sėklidžių vėžį – papasakojo NVI gydytojas urologas dr. Marius Kinčius.
„Jei prostatos vėžys yra tėvų, senelių liga, tai sėklidžių vėžys, kaip žinome yra jaunų vyrų liga. 20–40 metų – tai tas pikas, kada vyrai suserga sėklidžių vėžiu. Taigi čia svarbi tėvystės problema – ar tie vyrai po gydymo susirgę šia liga gebės būti tėvais.
Tačiau susirgusieji visų pirma turi žinoti, kad yra galimybės. Jei vyras turi spermatozoidų, juos būtina išsaugoti, užšaldyti ir ateityje sėklidėse neatsigavus spermiogenezei juos būtų galima panaudoti pagalbiniam apvaisinimui“, – pasakojo jis.
Gydytojo aiškinimu, ne paslaptis, kad net 20–25 proc. sergančiųjų sėklidės vėžiu vyrų spermoje nėra spermatozoidų.
„Šiandien ypač Skandinavijos šalyse tam yra skiriamos didelės investicijos, kaip išsaugoti sėklidės audinį ir galbūt jį transplantuoti ar į poodį, kitą kūno vietą. Ir tada stimuliuojant hormonais užauginti spermatozoidus, kad būtų grąžinama galimybė susilaukti savo biologinių palikuonių“, – kalbėjo M. Kinčius.
Technologijos – lyg iš fantastikos srities
Jis pažymėjo, kad tokios metodikos – toli gražu ne iš fantastikos srities.
„Su moterimis yra atlikta ir žinoma, kad krioprezervuotos kiaušidės gali būti autotransplantuojamos į buvusią kiaušidžių vietą ir stimuliuojant hormonams moteris atliekant pagalbinį apvaisinimą susilaukia vaikų.
Yra literatūroje aprašyti atvejai, kai po šitokio audinio persodinimo ir stimuliacijos moteris net natūraliai susilaukė vaikų. Taip kad čia nėra kažkokia fantastika, tai yra mūsų ateitis ir sėklidės vėžiu susirgę vyrai jie tikrai ateityje gali turėti vaikų.
Šią žinią reikia skleisti, nes diagnozavus vėžį sprendimai atliekami karštligiškai – sėklidės vėžį nuo diagnozės patvirtinimo reikia pradėti gydyti per kelias dienas, savaitę. Tas laikas yra „karštas“ ir žmonės dažnai užmiršta, kad reikia pasitikrinti ir užsišaldyti spermos ateičiai“, – priminė gydytojas.
Pagerbė iškilius onkologus
Tėvo dienos išvakarėse memorialiniais suoleliais tradiciškai pagerbti iškilūs onkologai: radiologas prof. Viktoras Mamontovas ir ginekologas doc. Jonas Vaitkevičius.
Renginyje dalyvavęs Andrius Mamontovas prisiminė, jog tėvas norėjo, kad abu vaikai taptų medikais. „Bet jis padarė didžiulę klaidą, privedė mane šešiametį prie milžiniškos knygų spintos ir pasakė: vieną dieną tu visa tai perskaitysi ir išmoksi. Aš mintyse pasakiau, na, jau ne. Atsimenu tėtį, visiškai atsidavusį medicinai, savo veiklai. Jo gyvenimas sukosi aplink mediciną, jis visada galvojo, mintyse sprendė problemas. Man, vaikui, pasakojo apie tai, ką jis daro, rodė kaip įjungti rentgeno aparatą. Man buvo aštuoneri metai, kai po pamokų atėjęs į institutą Užupyje, galėjau įjungti rentgeno aparatą ir peršviesti pastatytą pacientą. Ligonis net nežinojo, kad tyrimą atliko vaikas“, – apie tėtį prisiminimais pasidalijo Andrius Mamontovas.
Prof. Viktoras Mamontovas – radiologas, ilgametis NVI Diagnostinės radiologijos klinikos vadovas, onkologinės radiologijos mokyklos Lietuvoje kūrėjas, novatorius. Didžiulis Viktoro Mamontovo indėlis ir rengiant radiogijos bei onkologijos šakos doktorantus – parengė 18 medicinos mokslo daktarų. Buvo Argentinos La Platos onkologijos centro Garbės profesorius, Ispanijos Saragosos universiteto Garbės dėstytojas, Prahos Karlo universiteto užsienio aktyvo narys. Platus mokslinių interesų ratas neužgožė profesoriaus humoro jausmo, jis buvo kuklus ir nuoširdus mokytojas bei ištikimas kolega.
Doc. dr. Jonas Vaitkevičius – gydytojas ginekologas, itin nuoširdžiai tarnavęs pacientams, onkoginekologijos srities mokslininkas, plačios erudicijos onkologas, ilgametis NVI Ginekologijos skyriaus vedėjas, vyresnysis mokslo darbuotojas. „Pažindamas docentą Joną Vaitkevičių iš karto jauti, kad ne titulai, ne moksliniai laipsniai išaukština žmogų, o pirmiausia tai parodo jo paties žmogiškosios savybės – darbštumas, dėmesys kitam žmogui, sugebėjimas pakelti nuotaiką, sugrąžinti tikėjimą ir viltį dar ilgai gyventi, kai pačiam žmogui to padaryti tiesiog neįmanoma,“ – taip prisimena docentą J. Vaitkevičių amžininkė.
