„Norėčiau būti geriausiu pasaulio šachmatininku“, - sakė Vitės pagrindinės mokyklos moksleivis Tatur Mikajelian. Dvylimetis yra gyva mažoji enciklopedija, žaidžia tarptautiniame šachmatų turinyro tinklapyje drauge su tūkstančiais kolegų.
Berniukas - puikus kulinaras, o šiuo metu jo stalo knyga - Homero „Iliada“. Beje, Tatur vardas, išvertus iš armėnų kalbos, reiškia „Dievo duotasis“.
Žinau, kad kalbi armėniškai, rusiškai, angliškai ir truputį vokiškai, bet dabar kalbėkimės lietuviškai. Kaip jautiesi dėl to, kad esi pristatytas „Jaunojo talento“ nominacijai?
Nustebau sužinojęs, maniau - juokelis koks. O kai žmonės pradėjo balsuoti, tai atsirado intriga - laimėsiu ar ne.
- Ar talentas yra Dievo dovana, ar 90 procentų darbo?
- Manau, kad talentingas žmogus yra talentingas daugelyje sričių. Aš norėjau žaisti šachmatais. Kai man buvo ketveri metai, tėtis pradėjo mane mokyti, o nuo šešerių jau pradėjau lankyti šachmatų mokyklą. Mano treneris buvo Jonas Lapėginas (dabar jau miręs), o dabar treniruoja jo sūnus Žilvinas Lapėginas. Svajoju sužaisti partiją su Gariu Kasparovu!
- Ar mokykloje tau sekasi visi dalykai, netgi tie, kurių nemėgsti? Gal dar turi talentų, apie kuriuos mes nežinome?
- Būna, kad kas nors ir nesiseka. Mažiau mėgstu lietuvių kalbos ir geografijos pamokas. Dar žaidžiu futbolą. Būna dienų, kai tą pačią dieną ir futbolo, ir šachmatų pamokos, tai tenka rinktis, kas svarbiau.
- Ar pavyzdingo elgesio berniukai turi draugų?
- Aišku. Mūsų mokykloje yra toks antraklasis, gal dėl to, kad jis vargšas, niekas nenori su juo bendrauti, būna, kad didesni berniukai jį muša. Sakau, kad negalima, ir manęs paklauso. O geriausias mano draugas yra Mantas iš šachmatų mokyklos. Jis mėgsta bendrauti, padeda man, jeigu sunku, paskolina, jei ką pamirštu.
- Manau, kad apginti silpnesnįjį išmokai iš tėvelių?
- Taip. Kartą, kai su tėčiu ėjome Mažvydo alėja, radome sužeistą paukštelį be lizdo, tai parsinešėm namo, užauginome, o paskui paleidome. Lesinome jį vabalais, sėklomis, duona.
- Ar jau turi savo didįjį gyvenimo tikslą?
- Norėčiau tapti geriausiu pasaulio šachmatininku. Tai gali būti ir pomėgis, ir profesija.
- Ar žinai, kas pirmieji pasaulyje išrado šį proto bokštams skirtą žaidimą?
- Indai.
- 0 kas tau dar gyvenime svarbu?
- Tėvai, jaunesnis brolis Kamo.
- Kur tu gimei?
- Gimiau Armėnijoje, bet kai man buvo pusantrų metų, jau į Lietuvą atskridau. Kol kas nėra laiko aplankyti gimtinę, daugybę giminių. O mūsų šeimoje susipynė abiejų šalių tradicijos.
- Gal žinai, kas senų senovėje vyko ant Ararato kalno?
- Kai buvo pasaulinis tvanas, Nojus pastatė arką, paėmė visų gyvūnų po du ir plaukiojo. O kai potvynis nuslūgo, išlipo ant Ararato kalno.
- Iš kur tu tiek daug žinai? Kai kurie berniukai nelabai mėgsta skaityti knygas.
- Skaitau trijose miesto bibliotekose, kalbuosi su tėvais, žiūriu dokumentinius filmus: istorinius, mokslinius. Manau, kad mokslas svarbu, nes be jo vėliau gyventi būtų sunkiau, jaustumeis silpnas.
- Ko tikiesi gauti dovanų Kalėdoms?
- Nežinau, gal naujus šachmatus...
Suvedė... šachmatai
Pamaniau, kad ypatingo vaiko tėveliai irgi turi būt nepaprasti. Svetinguose Karine ir Grigor namuose, pilnuose įvairių augalų, kalbėjomės apie gyvenimą ir meilę, apie juodviejų gimtąjį Jerevaną - Senovės Romos amžiaus, nepaprasto grožio miestą.
„Mes visi - Mikalejanai, o Karine - Carunian. Norėjau, kad išsaugotų itin retą, gal ir vienintelę tokią pavardę“, - sakė Grigor.
Jų meilės istorija ir paprasta, ir sykiu originali. Po studijų fizikas ir chemikė dirbo viename Jerevano lazerinės fizikos mokslinių tyrimų institute. Čia buvo apie tūkstantis darbuotojų, ir jie gal būtų niekada nesusitikę, jei ne instituto šachmatų čempionatas.
„Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Iki tol nebuvau mylėjusi nė vieno vyro, nors man jau buvo 24-eri. Aš priėjau prie jo staliuko ir susijaudinus paklausiau: „Ar jūs pralaimite?“ O jis paklausė: „O jūs norite, kad aš laimėčiau?“ - atviravo Karine. Sakė vertinanti visas jo savybes, ypač kad yra geras, kone idealus tėvas.
„Tarp žaidėjų ir sirgalių aš iškart ją pastebėjau, o po kurio laiko Karine pervedė į mano skyrių. Tarnybinis romanas...“ - sakė vyras, vertinantis moters protą, grožį ir moteriškumą.
„Moteriškumas - tai vidinis švytėjimas ir gelmė, nenusakomas žavesys. Juk visų vyrų protėvis Adomas - nuo žemės, šiurkštus padaras, todėl tai, ko nematome savyje, ieškome moteryje: dangiškumo, švelnumo, jaukumo“, - sakė Grigor, nemėgstantis, kai moteris garsiai kalba, kelia balsą ar elgiasi kaip vyras.
Pamėgę lietuvišką žiemą
Grigor rengėsi apginti fizikos ir matematikos mokslų daktaro disertaciją, kai, griuvus TSRS imperijai, šalyje užsidarė daugelis institutų. Jaunystėje mėgęs keliauti, lankėsi ir Klaipėdoje, turėjo draugų, tad šeima persikėlė gyventi čia. Grigor sukūrė savo verslą, Karine vieno viešbučio restorane dirba vyriausiąja virėja, ir jos virtuvę žmonės vadina Gurmanų imperija.
„Man patinka, kad keičiasi metų laikai, o kai giminės klausia, ar nesušalau, patikinu, kad man patinka atšiaurios žiemos“, - sako Karine.
Jiedu pripažįsta esą temperamentingi, bet nėra nieko, kas trukdytų atviriems ir šiltiems santykiams su lietuviais. Turi daugybę draugų.
„Vadovaujamės postulatu: kaip tu elgiesi su žmonėmis, taip jie elgiasi su tavim“, - sakė Grigor, mums žvalgantis į ant buto sienų kabančias ikonas. Taip istoriškai susiklostė, kad Armėnija - pirmoji valstybė, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Šeima Klaipėdoje lanko ir katalikų, ir pravoslavų bažnyčias, o Tatur - sekmadieninę krikščioniškąją mokyklą.
Apsilankę armėnų bendruomenėje, sutuoktiniai mieliausiai žaidžia šachmatais, o knygas armėnų kalba dovanoja sūnums.
„Išsaugoti meilę mums padeda humoro jausmas; jis gelbsti bet kurioj situacijoj. Nepasakysiu, kad visada viskas klostosi idealiai, bet pokštas ir juokas sušvelnina problemą, užgesina kibirkštis“, - sakė jiedu.
Ivona Žiemytė
