500 tūkst. dolerių išpirką už 1969 metais pagrobtą stambaus verslininko Roberto Mackle dukterį gavo pagrobėjas Gary Kristas. Šiandien ši suma prilygtų maždaug 3 mln. dolerių.
G .Kristas laikė save labai nepaprastu nusikaltėliu. 1968 metais jam buvo viso labo 23 metai, tačiau jau tada jis buvo nuvaręs daugybę automobilių, įvykdęs nesuskaičiuojamą daugybę vagysčių ir įžūliai pabėgęs iš kalėjimo.
G. Kristas buvo tikras, kad apsukresnio, gudresnio ir įžūlesnio nusikaltėlio už jį nebuvo, nėra ir nebus. Save patį jis vadino ne kaip kitaip, o nusikalstamo pasaulio Einsteinu. Kad šį garsų titulą pateisintų, jaunasis Gary tiesiog privalėjo ką nors išrasti ar atrasti. Štai jis ir nusprendė įvykdyti idealų nusikaltimą, kuris nušluostytų nosis visiems jo pirmtakams. Jis sumanė pagrobti kokį nors didelio turto paveldėtoją išpirkos gavimui, o sumanymą įgyvendinti švariai, greitai ir originaliai. Ir tenka pripažinti, kad jam tai beveik pavyko.
Sunkus vaikas
Po Antrojo pasaulinio karo pagrobimų banga, kilusi Didžiosios depresijos metais, praktiškai visai nuslūgo. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje žmonės kaip ir anksčiau buvo grobiami, ypač Europoje, bet dabar tuo užsiėmė daugiausia ekstremistinės grupuotės. Tačiau G. Kristas ruošėsi atgaivinti senąjį pagrobėjų verslą, panaudodamas technines gudrybes, vertas „nusikalstamo pasaulio Einsteino“ vardo, kurį pats sau buvo sugalvojęs.
G. Kristas gimė Pelikano kaime Aliaskos valstijoje žvejo šeimoje. Dar būdamas vaikas aplinkiniams jis kėlė vienus rūpesčius. Devynmetis Harry pirmą kartą buvo sučiuptas vagiant ir nuo to laiko vogė viską, kas pasitaikydavo po ranka. Keturiolikmetis nusikaltimų vunderkindas nuvarė automobilį ir buvo išsiųstas į nepilnamečių koloniją Jutos valstijoje, tačiau jam pavyko iš ten pabėgti ir vėl nuvaryti automobilį.
Sunkus vaikas atsėdėjo metus ir grįžo į Aliaską baigti mokslų mokykloje. Reikia pasakyti, kad Gary mokėsi labai gerai ir net svajojo stoti į universitetą. Tačiau polinkis daryti nusikaltimus buvo stipresnis. G. Kristas paprasčiausiai negalėjo nepaimti to, kas pats prašėsi paimamas. Jeigu jis matydavo automobilį su paliktu uždegimo rakteliu, tai jį nuvarydavo, net jei nežinodavo, kur juo važiuoti. 1963 metais, būdamas Jutoje, jis vėl nuvarė mašiną ir pasuko į Kaliforniją, palikęs nėščią draugę.
Kalifornijos rojus virto Gary nauja belange. Už mašinos nuvarymą jis sėdo 14 mėnesių ir ten jam kilo išganinga mintis. Kam užsiiminėti smulkme, jeigu galima prasukti vieną didelį reikalą ir apsirūpinti iki gyvenimo pabaigos? Sėdėdamas kalėjime G. Kristas galvojo apie tai, kokį nusikaltimą padaryti, ir jam šovė į galvą mintis, kad reikia pagrobti žmogų.
Pagrobimo privalumai buvo akivaizdūs: pirma, pagrobėjas užpuola negalinčią gintis auką, paprastai vaiką ar moterį, o tai reiškia, kad rizika sulaukti rimto pasipriešinimo yra nedidelė. Antra, turtingi giminaičiai yra pasirengę atiduoti dalį savo turto, kad išgelbėtų savo artimuosius, o tai reiškia, kad iš karto galima gauti didelę pinigų sumą. Trečia, nuo pinigų perdavimo iki įkaito išlaisvinimo gali praeiti tam tikras laiko tarpas, o tai reiškia, kad pagrobėjas suspės pasislėpti ir panaikinti pėdsakus.
Čia buvo ir tam tikrų minusų. Pagrobėjas turi kontaktuoti su aukos artimaisiais ir, žinoma, ateiti atsiimti pinigus, tad rizika būti sučiuptam didėjo. Įkaitą reikėjo arba nužudyti, arbo kažkur laikyti. Pirmu atveju sučiuptam pagrobėjui grėsė mirties bausmė, o antru jis susidurdavo su organizacinėmis ir techninėmis problemomis. G. Kristas gerai žinojo, kad daugumai nusikaltėlių, pasirinkusių žmonių grobimo kelią, šios problemos buvo neįveikiamos – beveik visi plačiai nuskambėję pagrobimai baigdavosi areštu ir teismu. Nusikalstamo pasaulio Einsteinas nusprendė, kad daugumai nusikaltėlių paprasčiausiai pritrūko sumaningumo ir išradingumo, kuriuos turėjo jis. Liko tik viską gerai apgalvoti.
Gary išėjo iš kalėjimo 1964 metų gruodžio mėnesį ir netrukus vedė merginą Carmen Simon, tačiau šeimyninis gyvenimas jo visai nepakeitė. Pirmąsias vestuvių metines jis šventė kalėjime, kur pakliuvo, kaip visada, už automobilio nuvarymą. Praleidęs aštuonis mėnesius už grotų jis perlipo kalėjimo tvorą ir, pasiėmęs žmoną su naujagimiu sūnumi, išnešė kudašių.
G. Kristas su šeima apsistojo Bostone, kur gavo laboranto darbą Masačusetso technologijos institute. Gyvenimas buvo nelengvas: Carmen netrukus pagimdė antrą vaiką, visa šeima glaudėsi namelyje ant ratų. Tuo metu Gary žavėjosi savo kaip tikro mokslininko vaidmeniu ir su per dideliu pasitikėjimu savimi leisdavosi į kalbas apie fizinius reiškinius. Vėliau jis tvirtino, kad profesoriai atsidurdavo aklavietėje, išgirdę jo genialias išvadas, bet vargu ar taip buvo.
1968 metais bėglys pervežė šeimą į Floridą ir įsidarbino Majamio Jūrų tyrimų institute. Čia jis susipažino su 26 metų studente Ruth Eisemann Schier, Austrijos žydų, pabėgusių nuo nacių į Hondūrą, dukterimi. Rut užbaiginėjo mokslus Jungtinėse Valstijose ir visai neskubėjo grįžti į Centrinę Ameriką. Tarp Harry ir Rut prasidėjo audringas romanas. G. Kristas pareiškė žmonai, kad jos nebemyli, ir ši tuojau pat išvyko kartu su vaikais, nes mirtinai pavargo nuo gyvenimo namelyje ant ratų su nevykėliu vyru.
Ruth persikėlė į atsilaisvinusį namelį ir netrukus G. Kristas jai papasakojo apie savo pabėgimą iš kalėjimo ir apie sumanymą padaryti idealų nusikaltimą. Tą dieną jis įsigijo ištikimą bendrininkę.
Einšteino teorija
G. Kristas rengėsi pagrobimui labai kruopščiai. Jis praleido keletą savaičių Majamio miesto bibliotekoje, peržiūrinėdamas laikraščių straipsnius ir rinkdamas informaciją, kad galėtų pasirinkti idealią auką. Jis manė, kad su vaiku bus daug vargo, todėl ieškojo jaunos moters. Veikiai jo dėmesį patraukė statybinės korporacijos bendrasavininkio Deltono Roberto Mackle dukters vardas – Barbara Jane Mackle. Kompanija statė kotedžus gyvenvietėse vissoje Floridoje ir, kaip buvo teigiama spaudoje, jos vertė buvo apie 65 mln. dolerių. R. Mackle buvo gerai žinomas ir įtakingas žmogus, jis net draugavo su JAV prezidentu Richardu Nixonu. Iš laikraščių G. Kristas netgi sužinojo, kad Barbarai Mackle buvo 20 metų ir kad ji mokėsi Atlantoje. „Einsteinas“ ir jo draugė nusprendė veikti.
Gary ir Ruth nesiruošė Barbaros žudyti, tačiau savo pasirengimo darbus pradėjo nuo kapo duobės kasimo ir karsto darymo. Šis karstas ir buvo pagrindinis G. Kristo „know-how“. Jis galvojo, kad sunkiausias dalykas žmonių grobimo „versle“ - paslėpti įkaitą taip, kad niekas atsitiktinai jo nerastų, todėl ir nusprendė palaidoti auką gyvą, kad paskui galėtų atkasti. Karstas buvo sukaltas iš faneros, iš vidaus išklotas stiklo vata, jo matmenys buvo 2 x 0,9 m. Viduje buvo įtaisytas ventiliatorius ir lempa, kurių maitinimo šaltinis – akumuliatorius. Taip pat jame buvo vandens ir sumuštinių atsargų. Dėžėje buvo du lankstūs plastikiniai vamzdeliai, kurie turėjo išeiti į paviršių orui patekti.
G. Kristas su savo drauge surinko karstą Majamyje, pakrovė į namelį ant ratų ir atsivežė į Atlantą. Čia artimiausiame miške jie iškasė duobę, įleido į ją savo „kūrinį“ ir užmaskavo šakelėmis.
1968 metų gruodžio 17 dieną Barbara Mackle buvo motelyje kartu su savo motina, kuri atvyko aplankyti dukters, susirgusios gripu. Anksti ryte į duris kažkas pasibeldė. Už durų stovintis nepažįstamas jaunuolis pasakė, kad Barbaros sužadėtinis Stiuartas Vudvardas pateko į avariją ir guli ligoninėje, o dabar su Barbara nori pasikalbėti policininkas. Kai ponia Mackle atidarė duris, į kambarį įsiveržė G. Kristas ir R. Eisemann Schier, kuri buvo persirengusi vyriškais drabužiais. Abu buvo su kaukėmis. Grasindami ginklu, jie surišo Barbaros motiną ir užmigdė, davę uostyti chloroformo. Pačią merginą pasodino į mašiną ir nusivežė į mišką, kur buvo užkastas karstas.
Čia G. Kristas pademonstravo Barbarai savo genialųjį išradimą ir papasakojo, kaip jis veikia. Kai mergina suprato, kad bus užkasta gyva, jai prasidėjo tikras isterijos priepuolis. Bet pagrobėjai buvo nepermaldaujami. Jie įstūmė merginą į dėžę, uždengė dangtį ir ant viršaus užpylė žemių. Kai pagrobėjai pasišalino, Barbara pamėgino išlisti į paviršių. Ji daužė karsto viršų rankomis ir kojomis, bet veltui. Kiek apsiraminusi mergina apsižiūrėjo ir rado G. Kristo raštelį, kuriame buvo sakoma: „Nesirūpink. Tu saugi. Kalėdoms tu vienaip ar kitaip jau būsi namuose“. Prie laiško buvo pridėta išsami instrukcija, kaip naudotis karstu. Čia buvo tvirtinama, kad akumuliatorius tieks elektrą 11 parų. „Einsteino“ išradimas sugedo jau po trijų valandų, ir karstas paskendo tamsoje.
Tuo metu G. Kristas užmezgė kontaktą su pagrobtosios tėvu. Jis pareikalavo 500 tūkst. dolerių smulkiomis kupiūromis. Robertas Mackle turėjo duoti atsakymą, įdėdamas užšifruotą reklamą leidinyje „Miami Herald“. Gruodžio 18 dieną laikraštyje pasirodė skelbimas: „Mieloji, prašome, grįžk namo. Mes apmokėsime visas išlaidas“.
Vakare R. Mackle name pasigirdo skambutis. Pagrobėjas pareikalavo palikti maišelį su pinigais pajūryje, kelių mylių atstumu nuo namo. Pats G. Kristas tupėjo krūmuose, kad reikiamu metu galėtų stverti pinigus ir pabėgti. O Ruth tuo metu jo laukė „Volvo“ automobilyje. Deja, nusikalstamo pasaulio „Einsteinas“, skirdamas vietą pasimatymui, nepagalvojo, kad čia gali vaikščioti policijos patruliai. Pamatę policininkus, pagrobėjai leidosi bėgti, o Ruth paliko dar ir mašiną. Tai buvo lemtinga klaida. Mašinoje liko jos pasas, Barbaros Mackle, laikančios lentelę su užrašu „Pagrobta“, fotografija, Ruth ir Gary intymių fotografijų kolekcija, čekių knygelė ir kiti dokumentai, atskleidžiantys nusikaltėlių asmenybes. Nusikaltimas nebeatrodė idealus.
Ir vis dėlto G. Kristas nepasidavė. Jis vėl susisiekė su R. Mackle ir vėl paskyrė susitikimą. Šį sykį viskas susiklostė kuo puikiausiai, ir pagrobėjai gavo 500 tūkst. dolerių 20 dolerių kupiūromis. Po to G. Kristas padarė tai, kas vėliau jam išgelbėjo gyvybę. Jis paskambino į FTB ir nurodė kapo, kuriame vargšė Barbara stingo nuo šalčio ir baimės, koordinates. Mergina praleido karste 83 valandas.
Bendrininkai nusprendė išsiskirti. G. Kristas rengėsi pirkti katerį ir plaukti į Meksiką, jo draugė tenai turėjo keliauti sausumos keliais. Tuo metu visa šalies policija ieškojo pabėgusios porelės. G.Kristas ir R. Eisemann Schier buvo dešimties ieškomiausių nusikaltėlių sąraše, o Ruth buvo pirmoji moteris, patekusi į šį sąrašą. Tuo tarpu „Einsteinas“ padarė dar vieną klaidą. Jis nusipirko katerį už 2,2 tūkst. dolerių, atsiskaitydamas 20 dolerių kupiūromis, nors visa šalis jau žinojo, kad būtent tokiais pinigais buvo sumokėta išpirka. Katerį pardavęs žmogus pranešė policijai, ir G. Kristas buvo greitai sulaikytas. R. Eisemann Schier taip pat buvo atpažinta ir areštuota.
Teismas nuteisė G. Kristą kalėti iki gyvos galvos, o jo bendrininkę – septynerius metus. Po ketverių kalėjime praleistų metų nuteistosios buvo pasigailėta, ji buvo paleista iš kalėjimo ir deportuota į Hondūrą, kur ištekėjo už kažkokio Salvatorės Randazzo, pagimdė jam keturis vaikus ir gyvena ten iki šiol. G. Kristo likimas susiklostė kitaip. Iš pradžių jis parašė ilgą pagyrūnišką autobiografiją, pavadintą „Gyvenimas“, o po to pradėjo visokiais būdais vaizduoti atgailavimą. Jis tvirtino, kad jeigu bus paleistas, grįš į Aliaską ir žvejos drauge su tėvais, prisiekinėjo, kad taps misionieriumi ir neš į mases krikščionybės šviesą, ir t. t. Juo patikėjo ir 1979 metais paleido iš kalėjimo. Atrodo, kad G. Kristas iš tiesų bandė pradėti gyventi sąžiningai. Jis gavo medicininį išsilavinimą ir mėgino dirbti gydytoju, bet vos tik viršininkai sužinodavo apie jo kriminalinę praeitį, tuojau pat atleisdavo.
Kai G. Kristas vėl ėmėsi nusikalstamos veiklos, tiksliai nėra žinoma. 2004 metais jis išsinuomojo katerį Meksikos įlankos pakrantėje ir pradėjo reisus į Kolumbiją, kur pirkdavo kokaino ir įsisodindavo į katerį nelegalių imigrantų. 2006 metais jį sučiupo su keturiais nelegalais ir 17 kilogramų kokaino. G. Kristas gavo penkerius metus kalėjimo. Į laisvę jis išėjo 2010 metų lapkričio mėnesį. Kuo jis užsiima dabar sunku pasakyti, bet vargu ar kasa kam nors duobę, juk jis jau gana senas, o ilgi nelaisvės metai negalėjo neatsiliepti jo sveikatai.
Pasirodė, kad Gary Kristo idealus pagrobimas buvo toks pat nevykęs, kaip ir dauguma panašių operacijų, kurias vykdė kur kas mažiau ambicingi nusikaltėliai. Gaila, bet turtingų šeimų palikuonių medžioklė ir toliau vyksta, ir vargu ar kada nors ji bus nutraukta.
Taip pat skaitykite:
