Ekonomikos krizė užklupo Rusijos valstybinį dujų milžiną "Gazprom" nepasiruošusį. Vis garsiau sklinda kalbos, kad tokie projektai kaip "Nord Stream" gali įversti suvargusį gigantą, tapusį Kremliaus politikų žaisliuku, kapo duobėn.
Vašingtone įsikūrusio Petersono tarptautinės ekonomikos instituto ekspertas Andersas Aslundas straipsnyje Rusijoje anglų kalba leidžiamam dienraščiui "The Moscow Times" negailestingai sukritikavo "Gazprom" politiką, kuri buvo viena priežasčių, kodėl bendrovės rinkos vertė per vienus metus sumažėjo nuo 345 iki 91,5 mlrd. JAV dolerių.
Tai, kad Rusijos dujų milžinas nukrito iš trečiosios didžiausių pasaulio kompanijų sąrašo vietos į 36-ąją, didele dalimi susiję su pasauline ekonomikos krize ir smukusiu Europos Sąjungos (ES) valstybių vartojimu. Per metus "Gazprom" dujų eksportas į Europą sumažėjo 56 procentais. Analogiškai teko mažinti ir dujų gavybą, laukiant būsimų milijardinių nuostolių.
Vis dėlto bene rimčiausią smūgį "Gazprom" patyrė šių metų sausį, kai dėl Kremliaus sprendimo nutraukti dujų tiekimą per Ukrainą nukentėjo 20 Europos valstybių. Vakariečius šokiravo ne tik pats incidentas, bet ir Maskvos nenoras atsiprašyti. "Gazprom" galutinai prarado patikimo tiekėjo reputaciją - ir dalį savo ankstesnių klientų.
Skandalingas neefektyvumas
A.Aslundo teigimu, "Gazprom" yra stulbinamai neefektyvi kompanija, kuri sugeba eksploatuoti tik didžiuosius dujų telkinius, o mažesnių visai neliečia, tačiau akylai saugo nuo lankstesnių, nepriklausomų konkurentų.
Tai, kad padėtis nėra gera ir dujų transportavimo srityje, rodo itin dažni sprogimai "Gazprom" priklausančiuose vamzdynuose. Tiesiant naujus dujotiekius, dar labiau išryškėja giluminės kompanijos problemos. Vieno dujotiekio "Blue Stream" kilometro tiesimas Rusijos pusėje kainavo net tris kartus daugiau negu analogiški darbai, kuriuos vykdė Turkijos partneriai. Tai leidžia kalbėti apie neregėtus korupcijos mastus - arba skandalingą kompetencijos stoką.
Valdžios "stogas" - išlikimo garantas
A.Aslundas daro išvadą, kad vienintelis "Gazprom" pranašumas yra prieiga prie ketvirtadalio pasaulio dujų atsargų. Tačiau iš tiesų dujų telkiniai priklauso valstybei, o "Gazprom" viso labo turi išskirtinę teisę juos eksploatuoti. Be vyriausybės teikiamos apsaugos milžinas būtų pasmerktas staigiai žlugti.
"Racionalioje rinkos ekonomikoje tokia bendrovė negalėtų egzistuoti. Gamtos išteklių ir aplinkos ministerija atimtų iš jos nenaudojamas licencijas. Nepriklausomos kompanijos greitai nurungtų "Gazprom" gavybos srityje. Tiesą sakant, jos dalis Rusijos dujų gavyboje jau dabar nukrito iki 75 proc., palyginti su 83 proc. 2008-ųjų gegužę, - rašo A.Aslundas ir galiausiai daro paprastą išvadą. - Dujotiekių sistema turėtų būti atskirta nuo gavybos ir vienodomis sąlygomis atverta nepriklausomiems gamintojams."
"Nord Stream" - tik užgaida
Sunku tikėtis, kad Rusijos energetikos sektorius artimiausiu metu būtų liberalizuotas. Net ir nusilpusi "Gazprom" lieka Kremliaus galios įrankiu, o jos švaistūniški polinkiai tarnauja įtakingiausių valdžios pareigūnų interesams. Maža to, pastarieji Kremliaus žingsniai, susiję su "Gazprom", tačiau turintys politinę potekstę, pasak A.Aslundo, grasina dujų milžinui dar didesniais nemalonumais.
"Smarkiai sumažėjus dujų eksportui į Europą, Rusijai nereikalingi papildomi dujotiekiai, tokie kaip 15 mlrd. dolerių kainuosiantis "Nord Stream", eisiantis Baltijos jūros dugnu iki Vokietijos, ar 20 mlrd. dolerių vertės "South Stream", kuriuo dujos keliautų Juodąja jūrą ir toliau iki Italijos, - teigia A.Aslundas. - "Gazprom", kuri jau dabar yra smarkiai įsiskolinusi, negali sau leisti tokių brangių dujotiekių."
Ir vis dėlto Kremlius vadovaujasi savais išskaičiavimais ir toliau skubina šiuos projektus. Maža to, niekas nėra daroma, kad būtų užtikrintas sklandus dujų transportavimas per Ukrainos teritoriją. Tam būtų užtekę, ko gero, paprasčiausiai sutikti su Briuselio ir Kijevo siūlyta nauja dujų tranzito sistema.
Puiki proga ES?
A.Aslundas užbaigia savo analizę pastebėjimu, jog ES šiuo metu turi unikalią galimybę pasinaudoti "Gazprom" silpnumu ir iš esmės reformuoti dujų tiekimo sistemą. Šiuo tikslu jis yra netgi linkęs sutikti su Kremliaus siūlymu parengti naują susitarimą dėl energetinio bendradarbiavimo, kuris pakeistų 1991 metais priimtą Energetikos chartiją.
Vis dėlto A.Aslundo argumentai dėl galimybės ES taikiai susitarti su Rusija skamba nelabai įtikimai, nes jis pats pripažįsta, kad Kremlius nesilaikė ankstesnių įsipareigojimų. Tuo sunkiau patikėti, kad Kremlius pareigingai laikytųsi naujų, ypač jeigu jie keltų grėsmę "Gazprom" privilegijoms.
