Ilgus metus R. Amšiejė sako nė nežinojusi, kad serga autoimunine liga – imunoglobulino A nefropatija. Tai reiškia, kad eilę metų jos organizmas veikia prieš ją ir pamažu naikina inkstus.
Inkstų transplantacija – stebuklas
Moteris pasakoja, kad transplantacijai į donorų laukiančiųjų sąrašą įtraukia tada, kai žmogus pradeda dializuotis. Tad po aštuonių mėnesių laukimo Rūtai pavyko gauti donorinį inkstą.
„Labai džiaugiuosi, nes nuo tada kai gavau inkstą, man nebereikia dializių, nebėra mitybos apribojimų. Pavyzdžiui, kai trečią dieną po operacijos gavau bananą, labai nustebau, nes juose daug kalio, o turint inkstų nepakankamumą, kalis yra stipriai ribojamas.
Taip pat po dviejų metų galėjau atsigerti gaiviųjų gėrimų. Tai visiškos smulkmenos, tačiau jos mane labai džiugina“, – pasakoja ji.
Moteris džiaugiasi, kad jai grąžintas laikas, nes pagaliau organai atlieka savo veiklą: „Dializėje tris kartus per savaitę gulėdavau apie penkias valandas – lyg išeičiau į darbą. Tad nebereikia derintis prie dializių, organizmas nėra alinamas.“
Didžiausi organizmo pokyčiai
R. Amšiejė primena, kad susrigimo rizika, išliks visada. Moteris sako, kad gavus transplantaciją, įgauni imunosupresiją – tai reiškia, kad imunitetas yra silpnas ir lengvai gali susirgti peršalimo ar infekcijų ligomis, tad save prižiūrėti turi visą gyvenimą.
„Mano savijauta ir su dializėmis nebuvo labai bloga, nes dar turėjau šlapimo. Tačiau atsižvelgiant į kraujo tyrimų rezultatus, jie buvo prasti. Dabar kraujo rodikliai yra atsistatę.
Tad dabar mano organizmas dirba, pats save valo taip, kaip pas kiekvieną žmogų.
Kai esi su dializėmis, kraują išvalo aparatas. Tad, kai nevyksta valymas, organizmas palaipsniui nuodijasi. O dabar apsinuodijimo galimybė išnyko“, – išgyvenimais dalijasi Rūta.
Inkstų transplantavimo diena
Rūta Amšiejė sako, kad ji yra be galo dėkinga savo donorui už padovanotą antrą gyvenimo šansą:
„Gydytojai man paskambino pusė keturių ryte. Tada išvykau į Santariškių ligoninę, kur man visą dieną buvo atliekami tyrimai. Vakare sužinojau, kad organas mano organizmui tinka ir pradėjau ruoštis transplatacijai: gavau reikiamus vaistus, susidėjau daiktus, o man paruošė operacinę ir išvežė.
Visa šeima džiaugėsi ir verkė, nes tai – neįkainojama dovana“, – šypsosi moteris.
R. Amšiejė dalinasi, kad po operacijos jautėsi labai gerai. Pjūvis buvo nemažas, tačiau džiaugėsi gavusi antrą gyvenimo šansą. O dabar laukia vienintelio dalyko – grįžti į Vokietiją namo.
„Namuose likę vyras su vaiku, tad pagaliau visa šeima bus kartu“, – pasakoja Rūta.
Organizmas naikina pats save
Anksčiau tv3.lt naujienų portale aprašytoje Rūtos istorijoje buvo pasakojama, kad moteris nė simptomų, nė ryškesnių ligos požymių ji nejuto, nors medikai nuo vaikystės sakė, kad ji serga, tik neaišku, kokia liga.
Pati ji augo kaime, lakstydavo ten palaidais plaukais ir imunitetas, rodos, buvo stiprus – ji sirgdavo retai. Kol kartą užklupo šlapimo pūslės uždegimas.
„Viskas prasidėjo nuo stipraus šlapimo pūslės uždegimo. Šeimos gydytoja išrašė antibiotikų, skyrė gydymą. Vieni antibiotikai nepadėjo, kiek pamenu, gavau kitus, ir liaudiškų būdų visokių bandėme.
Bet šlapime vis tiek liko pokyčiai. Buvau dar vaikas, skausmo nejaučiau, o kitokie simptomai nepasireiškė“, – pasakojo pašnekovė. Tuo metu vienintelė rimtesnė problema buvo ta, kad šlapimo pūslė buvo jos silpnoji vieta, vos pašalus kartodavosi uždegimai.
Teko ne kartą pagulėti ir ligoninėje. Tikroji ligos diagnozė paaiškėjo tik tada, kai ji sulaukė pilnametystės. Atlikus biopsiją išaiškėjo, kad jos inkstus naikina autoimuninė liga:
„Kai sužinojau diagnozę, man taikė hormoninį gydymą, bet svarbiausia, kad nieko nejaučiau, jokių simptomų. Ir niekas nepasako, kodėl tą ligą turi, niekas negali pasakyti, kodėl būtent tau. Aš esu iš septynių vaikų šeimos ir būtent aš vienintelė sergu autoimunine liga. Bet niekas neatsakys, kodėl.“
Kol inkstų funkcija buvo normali, Rūta sako nejautusi jokių simptomų, apie ligą primindavo tik pasikartojantys uždegimai ir apsilankymai pas gydytojus kas kelis mėnesius.
„Apart to, nesijauti sergantis ir labai sunku tą suvokti“, – priduria ji. Tuo metu vienintelis dalykas, kuris labai kenkdavo – pakilęs spaudimas: kuo spaudimas aukštesnis, tuo didesni tarpai susidaro tarp nefronų, netenkama daugiau eritrocitų – gyvybiškai reikalingų baltymų.
Penkios valandos – būtinoms procedūroms
2019-iaisiais Rūta manė, kad pasiektas lūžio taškas, gydytojai pradėjo kalbėti apie dializes, nes būklė pablogėdavo, sveikata imdavo rimtai streikuoti: „Čia, Vokietijoje, kai pradėjo blogėti, buvo visko – aš ir vemdavau, ir bloga būdavo, ir galvos skausmai kankindavo.
Pačioje 2019 m. pabaigoje buvome grįžę šventėms į Lietuvą, prieš Naujus metus turėjome važiuoti namo. Labai prastai jaučiausi, mane pykino, nebuvo apetito, trūko jėgų.
Grįžus į Vokietiją gydytojas padarė kraujo tyrimus, atsakymai buvo labai blogi ir iškart paguldė į ligoninę. Buvo pakalbėta apie dializes, tačiau tuo metu situacija kiek pasitaisė ir jų neprireikė.“
Vis tik, dializių išvengti nepavyko – vis pasikartojant silpnumo momentams ir prastėjant kraujo rodikliams, Rūta su gydytoju nusprendė, kad metas pradėti atlikti dializes. Iš pradžių jas darėsi namuose, operacijos metu buvo įvestas kateteris, per kurį skysčiai patenka į organizmą ir šalina toksinus.
„2021 m. spalio 12 d. pradėjau darytis peritonines dializes, gruodžio mėnesį prasidėjo komplikacijos. Pleuroje atsirado skylutė, per kurią visi skysčiai subėgdavo ant plaučių.
Deja, pleuroje skylutė neužsiraukė ir teko pereiti prie hemodializių“, – pasakojo R. Amšiejė. Peritonines dializes moteris darydavosi 3-4 kartus per dieną, jos trukdavo maždaug po pusvalandį.
Perėjimas prie hemodializių nemenkai sujaukė kasdienybę: „Jos vyksta tris kartus per savaitę, rankoje padaryta fistulė, arterija sujungta su vena ir į ją duria dvi storas adatas, 4,5 valandos aparatas valo kraują. Pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį aš išvežioju vaikus, tada dializuojuosi. Antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais dirbdavau – kitaip gyventi neišėjo.“
Svajoja sulaukti donoro inksto
Galiausiai ji priėmė sprendimą palikti gyvenimą Vokietijoje ir grįžti į Lietuvą inksto transplantacijai. Sako, nežino, kada sulauks tinkamo donoro, tačiau Vokietijoje žmonės laukia 8-10 metų, kai gimtojoje šalyje laukimas gerokai trumpesnis.
„Paskutinių praėjusių metų duomenimis, šiuo metu Lietuvoje laukiančiųjų inksto yra 64 asmenys, o per metus atliekama 80-90 transplantacijų.
Lietuva labai stipriai priekyje Europos šalyse šioje vietoje, tuo galime didžiuotis“, – Lietuvos pasiekimais džiaugiasi pašnekovė.
Donoro inkstas jai suteiktų šansą toliau gyventi įprastą, pilnavertį gyvenimą, iš kurio daugybės valandų neatimtų dializės, pasikeistų gyvenimo kokybė, atsirastų daugiau laisvės: „Kai įjungi protą ir pagalvoji – aš laukiu, kol kažkas numirs ir aš gausiu organą.
Kita vertus, žmonės miršta, nepriklausomai nuo to, aš laukiu inksto ar ne. Niekada nežinome, kada užmigsime ir neatsikelsime ar pakirs liga. Visada sakau – esu dėkinga Dievui, kad turiu šią ligą, nes yra daug baisesnių ligų, kai jau nebeįmanoma nieko padaryti. Aš dar turiu išeičių.“
