Monika Razulevičiūtė, LRT.lt
Vaikams vis dažniau diagnozuojamas dėmesio sutrikimo sindromas, tačiau, anot Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto dėstytojo Džiugo Paršonio, prie didėjančio gyvenimo tempo ir informacijos srauto mūsų smegenys privalės prisitaikyti. „Galbūt dėmesio skaidymas ir bandymas aprėpti kuo daugiau yra mūsų būdas įveikti šitą evoliucijos iššūkį“, – teigia jis.
Kalifornijos valstijos Dominguez Hills universiteto psichologijos profesorius Laris Rosenas išsiaiškino, kad studentai susikoncentruoti ties paskirta užduotimi gali tik kelias minutes. Profesorius pastebėjo, kad mokydamiesi jie nesusikaupia, nes nuolat galvoja, kas parašė trumpąją žinutę ar kas naujo „Facebooke“.
Pasak specialistų, nesugebėjimas sutelkti dėmesio yra būtent šių laikų problema, ir dėl to kaltas vis didėjantis gyvenimo tempas, informacijos srautas bei šiuolaikinės technologijos.
„Sutelkti dėmesį tampa vis sunkiau, nes visas pasaulis orientuotas į išorę. Nuolatinis skubėjimas, kasdieniniai rūpesčiai, stresinės situacijos darbe, televizija nuolat blaško, vargina protą ir neleidžia jam atsipalaiduoti. O nuvargusiam protui susitelkti yra tikrai labai sunku“, – teigia jogos centro „Soham“ vadovė, jogos mokytoja Vilma Deksnienė.
VU Komunikacijos fakulteto dėstytojas ir informacinių technologijų ekspertas Dž. Paršonis mano, kad modernioje visuomenėje nebeturime laiko susikoncentruoti ties vienu dalyku ir mokytis nuo pagrindų. Šiandien, specialisto teigimu, tai net nebeįmanoma.
„Kol žmones, kurie nori sparčiau ir veiksmingiau dirbti kompiuteriais, mokysime matematikos, logaritmų pagrindų, informacija pasens, taps neaktuali, ir jie jau bus pavėlavę į traukinį. Todėl tiesiog pasakoma – spausk tą mygtuką ir viskas bus taip, kaip tau reikia“, – sako Dž. Paršonis.
Šiais laikais visą mums kasdien reikalingą informaciją galime labai greitai pasiekti, todėl daugelio dalykų, kuriuos kažkada mokėjome mintinai, tiesiog nebeprisimename. Tačiau tai – nebūtinai žmogaus „atbukimas“, gal veikiau išlaisvintas plotas kitiems dalykams, sako informacinių technologijų specialistas.
„Reikėtų rimtesnių tyrimų, kad galėtume nuspręsti, ar žmogus visiškai „išsiteškia“ paviršiuje ir niekur jokios gelmės nėra, ar tai iš tikrųjų tėra būdas apsisaugoti nuo informacijos pertekliaus. Galbūt neesminiams dalykams skirdami tik funkcinį dėmesį, galime susitelkti į konkrečią sritį, kurioje tenka dirbti“, – teigia Dž. Paršonis.
Jo nuomone, tai, kad šiuolaikinės technologijos verčia mus daryti daug darbų vienu metu ir paskirstyti dėmesį, nėra blogai. Galbūt taip mes grįžtame prie to, nuo ko pradėjome, svarsto specialistas.
„Mokydamiesi suvokti aplinką, kūdikiai visą informaciją semia vienu metu. Juk nėra taip, kad kūdikis pusę metų mokosi tik žiūrėti, paskui, išmokęs gerai žiūrėti, mokosi kalbėti ir t. t.“, – ironizuoja Dž. Paršonis.
Teks prisijaukinti savo protą
Tačiau šiandien gydytojai ir psichologai vaikams vis dažniau diagnozuoja dėmesio sutrikimo sindromą, kuris pasireiškia užmaršumu, išsiblaškymu, nesugebėjimu susikoncentruoti ir planuoti savo veiklos. VU Psichologijos katedros docento Felikso Laugalio teigimu, dėl to vaikai prastai mokosi, o papildomos pamokos pažangumo nepagerina.
„Jei taip atsitinka, beprasmiška samdyti korepetitorius ar versti mokytis papildomai, tai bus tik kankinimas. Tokiu atveju, kad vaikas galėtų susikaupti, reikalinga profesionali pagalba. Reikia atverti vartus į vaiko psichiką, vidinį pasaulį“, – sako F. Laugalys.
Jis pabrėžia, kad šiuolaikiniam žmogui būtina išmokti savo protu naudotis kaip tam tikru instrumentu, ieškančiu ir apdorojančiu informaciją. „Jei neišmoksime, bus kaip toje dainelėje: „Nikodemas Vaškis visad išsiblaškęs“, – juokauja profesorius. Pasak jo, nuolatinė dėmesio koncentracijos stoka gali turėti rimtų pasekmių: ima nesisekti darbe, kyla nepasitenkinimas, mažėja gyvenimo kokybė.
Profesoriui antrina jogos mokytoja V. Deksnienė ir priduria, kad išmokti valdyti savo protą nėra taip jau paprasta: „Protas yra kaip žvėriukas, kurį turime pažinti, prisijaukinti ir tik tada galime kažko iš jo reikalauti. Tai – nuolatinis darbas.“
Sėkmė įjungia savaiminį dėmesį
Asmeninio konsultanto Liudo Vasiliausko manymu, negebėjimas sutelkti dėmesio yra aiškus signalas, kad kažkas negerai žmogaus vidiniame gyvenime. „Galbūt šis signalas yra žadintuvas, galbūt – finišas: tai gali pažadinti norą domėtis savimi arba parodyti, jog per vėlu kažką keisti“, – sako jis. Vis dėlto specialistai pataria nenuleisti rankų ir, jei sunku sutelkti dėmesį, imtis kokių nors priemonių.
Susikaupti gali padėti gera knyga, meno kūriniai, pasivaikščiojimas, joga. Tačiau jogos instruktorė V. Deksnienė rekomenduoja pradėti nuo jogos siūlomų paprastų koncentracijos pratimų: „Galima sutelkti dėmesį į konkretų objektą, pavyzdžiui, obuolį, ir pamėginti kuo ilgiau galvoti tik apie jį. Taip pat galima keletą minučių sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą. Kur kas įdomiau – tarytum iš šalies, kaip kino filmą, stebėti savo mintis.“
Atliekant kokią nors užduotį, prof. F. Laugalys pataria galvoti apie ją, o ne apie pašalinius dalykus, ir išmokti planuoti savo laiką. Profesorius sako – jei dirbti sekasi, susikaupti daug lengviau: „Sėkmė automatiškai įjungia savaiminį dėmesį, žmogui nebereikia didelių valios pastangų.“
O galbūt dirbate nemėgstamą darbą, jei sunku susikaupti? „Kai žmogus dirba mėgstamą darbą, užsiima patinkančia veikla, jis labai lengvai sutelkia dėmesį“, – teigia Dž. Paršonis. L. Vasiliausko pastebėjimu, laimingi žmonės apskritai rečiau susiduria su dėmesio koncentracijos problema. „Žmogus, kuris jaučiasi gerai, apie dėmesį net negalvoja“, – įsitikinęs jis.
Nors įprasta manyti, kad lengviau susikoncentruoti tyloje, anot prof. F. Laugalio, kai kuriems žmonėms susikaupti padeda pašaliniai garsai, pavyzdžiui, muzika. Vairuojant gal ir nereikėtų klausyti dainos, kurios žodžiai mąslūs, verčia galvoti ar jaudintis. „Tačiau instrumentinę muziką – prašom. Toks triukšmas kartais neleidžia prarasti budrumo“, – sako profesorius.
Tačiau Dž. Paršonio manymu, geriausiais būdas susikaupti – išjungti viską, ko nereikia. „Išjungiu telefono garsą, o kartais ir patį telefoną, neturiu kambaryje televizoriaus, uždarau kompiuteryje visas programas, išskyrus tą, su kuria tuo metu dirbu, ir puikiausiai pavyksta susikaupti“, – tvirtina informacinių technologijų specialistas.
Vis dėlto, jei siekiate pateisinti nūdienos lūkestį būti visad pasiekiamas ir išsijungti telefono nenorite, bet jo neišjungus, kirba mintis jį patikrinti, prof. L. Rosenas siūlo nesikankinti – taip ir padarykite. Jis tai vadina technologijų pertrauka: kelias minutes užsiimkite tuo, kas labiausiai jus blaško. Paskui, pasak profesoriaus, bus daug lengviau susikaupti. „Tai veikia nuostabiai“, – tikina jis.
Galima piktintis arba prisitaikyti
Dž. Paršonio teigimu, šiuolaikinės technologijos, informacijos antplūdis ir vis didėjantis gyvenimo tempas yra didelis šių dienų iššūkis. „Geriausiai šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje seksis tiems, kurie sugebės prisitaikyti. Galbūt dėmesio skaidymas ir bandymas aprėpti kuo daugiau yra mūsų būdas įveikti šitą evoliucijos iššūkį“, – svarsto informacinių technologijų specialistas.
Tiek jis, tiek VU psichologijos docentas F. Laugalis mano, kad paskirstyti dėmesį keliems dalykams nėra taip jau blogai, kaip daugeliui atrodo. „Antraip mūsų čia paprasčiausiai nebūtų – būtume seniausiai išnykę arba gulėtume ligoninėse, partrenkti automobilių ar pan. Bet mes juk gyvybingi, dirbame ir kažkaip susitvarkome, tik kartais padarome klaidų“, – sako F. Laugalys.
Dž. Paršonio nuomone, gali būti, kad dėmesio padalijimas yra visiškai natūralus būdas smegenims persitvarkyti, o ir kelio atgal nebėra. „Nelabai įsivaizduoju, kaip grįžti atgal. Juk tektų atsisakyti interneto, mobiliojo ryšio ir t. t. Suprantama – to nebus. Galima į tai žiūrėti su skausmu, neviltimi ir priekaištais arba priimti kaip natūralius pokyčius ir tikėtis, kad žmogus prisitaikys“, – teigia Dž. Paršonis.
