1990-ųjų pradžioje čiuvašas Valerijus Ilmendejevas grįžo į gimtąjį Uljanovską po demobilizacijos. Į klausimą „ką daryti toliau?“ fiziškai tvirtas jaunuolis atsakė paprastai – prisidėjo prie organizuoto nusikalstamumo grupuotės ir pradėjo užsiimti reketu. V. Ilmendejevui šioje srityje sekėsi gerai, jis susikrovė kapitalą ir nusprendė „legalizuotis“ – įkūrė įmonę „Bojard“ ir tapo jos generaliniu direktoriumi. Tuomet V. Ilmendejevas, priklausęs tautai, išpažįstančiai krikščionybę, susipažino su dagestaniečiu Abdulkarimu Abdulhamidovu. Jį į Uljanovską išsiuntė Astrachanės vahabitai, iškėlę jam uždavinį organizuoti religinių fundamentalistų junginį. Uljanovsko kriminalinėje terpėje jis susipažino su V. Ilmendejevu ir sugebėjo jį paveikti ir priversti priimti vahabitišką islamą. V. Ilmendejevas pats tampa 2002 metais inicijuotos fundamentalistų grupuotės įkūrėju. Ji pavadinta „džamatu“.
Šiaip jau žodis „džamatas“ iš arabų kalbos verčiamas kaip „bendruomenė“. Iki 1990-ųjų vidurio jis buvo vartojamas savo įprasta reikšme, tačiau po vahabizmo paplitimo „džamatais“ Rusijoje pradėjo vadinti radikalių islamistų grupuotes, kurios užsiima banditizmu. Į savo džamatą V. Ilmendejevas įtraukė apie 80 žmonių. Jis buvo atsakingas už ideologiją, o jo bendrininkai – už kriminalą. Vedamas religinių lozungų džamatas vykdė nusikaltimus prieš „netikinčiuosius“, prie kurių priskirdavo ir musulmonus-tradicionalistus. Džamato branduolys užsiėmė reketu ir vagystėmis, daugiausia kliūdavo vilkikų vairuotojams, pravažiuojantiems per Uljanovsko sritį, o kiti grupuotės nariai reguliariai mokėdavo piniginį įnašą.
2006 metais, po to, kai džamato kovotojai nušovė vietinės „pasaulietinės“ kriminalinės grupuotės lyderį, V. Ilmendejevo grupuotę sudorojo teisėsaugos organai. Musulmonas-čiuvašas gavo 13 metų kalėjimo. Po nuosprendžio paskelbimo jo sesuo pareiškė: „Brolis iš tiesų tiki Alachu, bet nieko nevertė priimti islamą.“
Tačiau sesuo arba melavo, arba nelabai suvokė savo brolio veiklą. Patekęs į pataisos darbų koloniją, V. Ilmendejevas ėmėsi naujų vahabitų verbavimo. Novouljanovsko kolonija numeris 2 yra laikoma vadinamąja juodąja zona, kurioje disciplinos klausimai yra susiję su pinigais, todėl V. Ilmendejevas lengvai susisiekdavo su išoriniu pasauliu mobiliuoju telefonu ir gaudavo į kalėjimą tiek pinigų, tiek ir vahabitų literatūros ir vaizdinės medžiagos. Tyrėjai išsiaiškino, kad jo skambučių adresatai buvo teroristinės organizacijos „Imarat Kavkaz“ atstovai. Buvo užvesta nauja byla – teroristinės grupuotės sukūrimas kalėjime. Kai kurie atsėdėję kalėjimo džamato nariai vėliau buvo pastebėti Šiaurės Kaukazo gaujose.
Vėliau V. Ilmendejevą perkėlė į Murmansko sritį, tačiau tai jo religinio aktyvumo nesustabdė – jis pradėjo „mokyti“ islamo fundamentalizmo pagrindų ir naujoje vietoje. Jis patraukė žemiausių kalinių kastų atstovus bei Centrinės Azijos atstovus. Tuo tarpu vietinis kalėjimo autoritetas, atsakingas už tvarką tarp kalinių, buvo čečėnas. Jis buvo praktikuojantis musulmonas. Nepaisant jo bandymų pasipriešinti V. Ilmendejevui, pastarasis sugebėjo įtikinti ir čečėną. Savo džamatą V. Ilmendejevas išsaugojo ir naujoje vietoje.
V. Ilmendejevo atvejis yra toli gražu ne vienintelis. Federalinės bausmių vykdymo tarnybos (FSIN) vadovybė apie tai kalbėti nenori, tačiau „kalėjimų džamatų“ egzistavimo faktas yra akivaizdus. Uždrausto tinklapio „Kavkaz-Centr“, kurio medžiagas galima nesunkiai rasti internete, autoriai didžiuojasi šiuo reiškiniu ir įspėja, kad „kalėjimų džamatų susijungimo į vieningą struktūrą tendencija jau įžvelgiama“. Jie prisimena internete paplitusią 29 metų rusų musulmono Seifulacho (Andrejaus Lozino) istoriją. Jis atvyko į vieną iš Jakutijos kalėjimų, kuriame įsivėlė į konfliktą, pareiškęs, kad jam Alachas yra svarbius už „poniatkes“. Jį palaikė eilė musulmonų, atstovaujančių tradiciškai musulmoniškas tautas. „Šviežiai iškepto“ musulmono aistra susijungė su aistra tų, kurie jau senokai ne prieš dalyvauti šventajame kare.
Kaip kalėjimo islamo plėtros grėsmę vertina FSIN? Jokių skambių citatų nėra, užtat žinomas musulmonų bendruomenių skaičius kalėjimuose – šiai dienai jų yra 279, ir jos jungia daugiau nei 10600 tikinčiųjų. Kalėjimų sistema teigiamai žiūri į kalinių palaikomus ryšius su stačiatikiais, budistais ir musulmonais, tačiau po taikaus islamo kauke neretai slepiasi religinis fundamentalizmas. Kiek dažnai – neaišku. Žinoma, musulmonų skaičius kalėjimuose viršija 10600, tačiau likusieji arba niekaip neišreiškia savo religingumo, arba jie tiesiog nėra užregistruoti. Vis dėlto FSIN yra įsitikinę, kad per pastaruosius 10 metų įkalintų musulmonų skaičius išaugo kelis kartus, nors bendras kalinių skaičius Rusijoje krenta – nuo 847 tūkstančių 2003 metais iki 585 tūkstančių 2013 metais.
Tiesa, neoficialaus pokalbio metu „Ogoniok“ FSIN atstovas papasakojo, kad bandymų kurti islamistines grupuotes yra, tačiau tam užkertamas kelias, kaip ekstremizmui. Tačiau kalėjimų džamatų populiarėjimas vis tiek pastebimas. „Man pateko į rankas laiškas iš Gorelovo kalėjimo Peterburge. Ten norma tapo islamizuotos kaukaziečių ir rusų kalinių kameros, Korano mokymasis...“, – savo tinklapyje rašo musulmonas vardu Salmanas Severas.
