Teko girdėti, kad laikas, praleistas žvejyboje, į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamas? Jei tai tiesa, tuomet penki alytiškiai: Arūnas, Laimutis, Rimantas, Valdas ir Vidas - „sutaupė“ po dešimtį dienų. Tiek praleidę atšiaurioje Torskvageno saloje Norvegijos šiaurėje, už poliarinio rato, šeštadienį grįžo saulės nurudintais, vėjo nugairintais veidais, šiurkščiomis rankomis. Ir visi vieningai tvirtina: kasdien tas pats „filmas apie jūrą” ir ta pati vakarienė - vis žuvis! - nė trupučio nepabodo.
Lietuva bus atsikračiusi penkių žvejų
„O ar pailsėję? Na, pirmos dvi dienos tikrai poilsis - buvome užvaldyti azarto, o paskui pasidarė darbas“, - sako Valdas Perlys. Kadangi dabar ten poliarinė diena, valandų neskaičiuodavo.
„Per dešimt dienų jie man atsibodo, bet dabar, kai matau jų veidus, vėl noriu į Norvegiją, - dėsto Laimutis Urbanavičius. Juokais ar rimtai - keblu atskirti. Tikėtina, kad ir grįš, nes šis kartas jam šeštas. - Anuos sykius važiavau su kita kompanija, bet niekada nebuvo taip gerai, kaip su Vidu. Jis diktatorius, Pinočetas, gniaužė mus savo kumštyje!“ Vidą Tumasonį komanda buvo išsirinkusi kapitonu - atsakingu už viską ir visus. Tas taip ir jautėsi: kol kiti laisvai leido laiką, jis gilinosi į navigacijos įrangą, echoloto instrukciją, rūpinosi įpilti degalų, valdė katerį. Ir, kaip minėta, palaikė drausmę.
Ne vienas iš tų, kas nors kartą yra lankęsis Norvegijoje, svajoja čia grįžti. Jau kelintą kartą į vikingų šalį traukia ir Rimantas Intukas. „Esu žuvavęs Torskvagene. Beje, šis pavadinimas išvertus iš norvegų kalbos reiškia „menkių sala“. Aš pats surinkau kompaniją ir, turiu pasakyti, labai gerą, - sakė jis. - Visas autobusas pripažino, kad mūsų komanda šauniausia, - tiek dėl susiklausymo, tiek dėl žvejybos sėkmingumo.“
„Po Norvegijos mūsiška žvejyba nublanko, - pripažįsta Arūnas Laukaitis, - nebenorėsiu žuvauti Lietuvos vandenyse.“ - „Na, ir gerai, Lietuva bus atsikračiusi penkių žvejų”, - ilgai neištyli Laimutis.
Likučius grąžina jūrai
Paklausti, ar šnekiojo bendrakeleivio pomėgis netrukdė žvejoti, vyrai sutartinai teigia: jei ne sodri ir turininga Laimučio kalba, būtų pagavę dar daugiau. „Na, ką jūs! Laive aš tyliu, nes išvien noriu vemti!” - nukerta tasai. Bet laimikiu nė vienas nesiskundžia - atsivalgė, prisižuvavo ir dar namo parsivežė.
Dalį neišvengiamai teko atiduoti, o mažesnes, gaila sakyti, - ir išmesti. „Dviejų trijų kilogramų žuvis čia atrodo nieko verta.
Kai sekasi, tokią sviedi atgal už borto, - kažin ar nepagražina vyrai. - Mažesnę nei 47 centimetrų privalai paleisti. Aišku, žūva, bet ją suėda kitos žuvys. Kartu buvę žvejai neleis meluoti: buvo dienų, kai prigaudėme ir po du tris šimtus kilogramų.
Kai užplauki ant žuvies, tik sėpk lupti, net rankas pakerta.“
Perdien taip pamosikavę jausdavo malonų nuovargį. Tad vieną dieną dėl audros negalėdami plaukti į jūrą nenusiminė.
„Viskas viskuo, bet Arūnas per tuos šešerius metus, kai dirba seniūnu (Raitininkų seniūnijos - R.Ch.), čia pirmą kartą kaip žmogus išsimiegojo, - vėl už kitus kalba Laimutis. - Vos spėdavo galva paliesti pagalvę. Tik ryte neduodavo pamiegoti - šeštą valandą prižadindavo jo garsus knarkimas.“ Arūnas šypsosi: vyrų kompanijoje dėl tokių niekų neužsigaunama.
Per dešimt dienų atkampioje gyvenvietėje vyrai sutiko vienintelę moterį - bazės, kurioje gyveno, savininkę Sonją, bet tvirtina ir nepasigedę.
Negalima vežtis daug maisto
Smagiausia, pasak alytiškių, žuvis traukti iš 30-40 metrų gelmės. Teko žvejoti ir 20, 60, 90 metrų gylyje. Mėgino pagauti ešerių 180 metrų gylyje - nepasisekė. Išplaukdavo 10-11 valandą. Papusryčiauti, pasirūpinti gamtiniais reikalais (juk keliolika kilometrų nuo kranto kas tave prispyrus plukdys atgal?), įpilti į katerį degalų ir - į Norvegijos jūrą. Nutolę 14-20 kilometrų ir palikę botą dreifuoti, traukdavo brangiąją amuniciją.
Na, turbūt nėra tokio vyro, kuriam prieš rimtesnę žūklę neprireiktų dar vieno kito daiktelio. Prireikė ir šįkart. Kai kurie už šimtelį kitą ir „palaidojo“, ko tik nebūna.
„Ką nusivežėme, viskas pasiteisino“, - sako Arūnas. - „Čia jis apie įrankius. O maisto nusigabenome aiškiai per daug, - dar neaptarus šio klausimo apibendrina, kaip paaiškėja, komandos spaudos atstovu apsiskelbęs Laimutis. - Negalima vežtis tiek maisto! Dėjomės po 120 litų, bet būtų užtekę už 50. O už tuos likusius reikėjo imti daugiau degtinės. Ten butelis 150 litų kainuoja.“ Vido nuomone, į Norvegiją pakanka nusivežti daug aliejaus, prieskonių, druskos ir duonos.
Degtinė - jautrus klausimas. Juo kiekvienas turėjo savo nuomonę. Bendrą priėjo tik grįžę, santūriai susėdę prie arbatos.
Valdo nuomone, dešimčiai dienų vienam žvejui dėl šilumos pakaktų dviejų litrų baltosios. Arūnas mano, kad per akis vieno butelio. Jam pritaria taip, pasak Laimučio, „neteisingai“ maistą supirkęs Rimantas. Vidui degtinė netrukdė, bet ir jis, ir kiti buvo puikiai informuoti: jūroj neleistina gerti nė gramo, o laive - turėti nei pilno, nei tuščio butelio.
Ilgos gurmaniškos vakarienės
Į krantą grįždavo apie aštuntą vakaro. Kol vienas plauna katerį, kiti puola tvarkyti žuvies. Gal kam nors būtų labiau patikę įsikandus cigaretę paponauti ir patarti dirbantiems, bet kapitonas buvo griežtas: „Pamirškite, kas esate Alytuje, čia klausysite manęs.“
„Norvegijoje ilgam atsikepiau žuvies“, - neslepia L.Urbanavičius. Po trijų dienų iš A.Laukaičio perėmęs estafetę, jis kasvakar po dvi tris valandas išstovėdavo prie viryklės.
Rimanto „specializacija“ buvo valyti paslėpsnius. Gražesnių paslėpsnių, arba kitaip papilvių, kur patys gardžiausi kąsneliai, vyrai pasirinkdavo iš jūrai grąžintinų atliekų. Ten niekas nesiterlioja - išsipjovę filė, visa kita meta lauk.
Pavyzdžiui, menkių žandenų arba liežuvėlių. „Tai tikras delikatesas, - sakė Vidas. - Jie didumo sulig dviem šaukštais. Žvejams nėra kada, bet vaikams mokama už tai, kad juos ištraukytų. Menkių liežuvėlius iš norvegų mielai perka britai ir kiti.“
Arūnas, pasak Laimučio, pagarsėjo kaip geriausias žuvienės virėjas. Virė tik vieną kartą, bet įsimintinai ir daug - ar ne 20 litrų!
Gurmaniška vakarienė baigdavosi 1-2 valandą. „Vakarodavom, dalydavomės gausiais įspūdžiais ir… žvilgčiodavome į laikrodį, nes apgaulinga šviesa trukdė orientuotis, kelinta valanda”, - pasakojo V.Tumasonis.
Pati didžiausia žuvis
Ernesto Hemingway’aus senis kasdien tykodavo didžiausios savo žuvies, o ją sugavęs neįstengė parsinešti namo… Panaši Vido istorija su otu: „Jaučiau tokią galingą jėgą, kad, reikia manyti, jis turėjo sverti 100-200 kilogramų, o gal ir daugiau. Jei ne laivo bortas, tikrai būtų mane įsitraukęs į jūrą. Vienam žvejui otas išlupo iš rankų meškerę…”
Otą, pasak vyrų, sunkiausia pagauti, mat jis sunkus, plokščias ir visu svoriu plojasi prie dugno.
Pavydėtinas L.Urbanavičiaus laimikis - 15 kilogramų menkė, V.Perlio - 43 kilogramų otas. „Tikslumo dėlei verta pasakyti, kad vienas nebūčiau įstengęs jo ištraukti, man padėjo Vidas”, - sako Valdas.
Visa komanda pagavo aštuonis otus ir apsčiai menkių, mažiau - ledjūrio menkių, jūrų vilkų, jūrų velnių, vėgėlių. „Visas laimikis sietinas su mano vardu, - nesikuklina Laimutis. - O Tumasonis man dar turi būti dėkingas, kad išgelbėjau nuo plėšriausių orkų.”
„Dvi dienas jas matėme. Orkos medžioja labai organizuotai: seklumoje lanku apsupa, pamažu mažina ratą, plakdamos galingomis uodegomis prisvaigina žuvis ir jas ryja. Matėme jas iš tolo - oho kokios mašinos! Įsivaizduok besivartančius kambario dydžio monstrus!“ - emocingai pasakojo „išgelbėtasis“. Šįkart vyrai pasipriešino kapitono norui plaukti artyn:
„Būtų kaip šapą apvertusios mūsų laivelį!“
Laimei, laivelis, nors ir apdraustas, neapvirto, patys irgi sveiki, vaistinėlės, nors turėjo, neprireikė, laimikis ne tik pilve, bet ir rankose. Kelionė, pasak vyrų, verta išlaidų. Bet jūrinės žvejybos užkratas liko. Nuo jos pagyjama tik laikinai.
Ramunė Charašauskienė
