Kasmet žiemos sporto malonumus išbando vis daugiau žmonių. Slidės ir snieglentės – puiki priemonė susirgti kalnų liga. Tačiau sakoma, kad jei bent kartą slides iškeisite į snieglentę, sunkiai grįšite prie slidžių.
Snieglentė iš pažiūros tėra ilgas lentos gabalas su apkaustais, bet jis priverčia per nugarą nubėgti ne vienam šiurpuliukui. Kad pajustumėt tikrą snieglenčių sporto malonumą, prireiks ne tik geros snieglentės, bet ir tinkamų batų, apkaustų, apsaugų ir aprangos. Svarbu tik nepamiršti, kad gražūs snieglentės lipdukai nesuteikia jai greičio, o jei snieglentininkui „kojos ne iš tos vietos dygsta“, tai ir gera lenta nepadės. Apie snieglentes TM pasakoja parduotuvės „Hawaii Express“ vedėjai Algimantas Kupstys ir Julius Kvietkauskas.
Kaip pasirinkti?
Jei jau pasiryžote įsigyti snieglentę ir išbandyti šį ekstremalų sportą, iš pradžių teks pasidomėti, kokiu stiliumi norėsite važinėti, nes pagal stilių pasirenkama ir snieglentė. Yra du pagrindiniai snieglenčių sporto stiliai: freestyle ir freeride. Neversime šių terminų iš anglų kalbos, nes jų vertimas panašus – laisvasis stilius ir laisvasis važiavimas -, tad lengva susipainioti apie kurį stilių kalbame.
Freestyle stilius pasižymi triukais ir leidimusi žemyn gana ekstremaliose vietose, važinėjimusi ant rampų. Gana įdomi freestyle šaka – vadinamasis „džibingas“ (angl. jibbing). „Džibingo“ propaguotojai snieglentėmis važinėja ne ant sniego, o tiesiog mieste – ant turėklų, rampų. „Tereikia turėti fantazijos ir drąsos“, - sako Algimantas Kupstys. Apskritai freestyle snieglentininkai važinėja ekstremaliau nei freeride.
„Tekniikan Maailma“ nuotr.
Freeride stilius pasižymi greitais nusileidimais nuo stačių šlaitų. Paprastas leidimasis žemyn gali būti paįvairintas pašokimais į viršų ar aštriais posūkiais. Kaip atskirą stilių dar galima išskirti snieglenčių slalomą, tačiau juo dažniausiai užsiima tik profesionalūs sportininkai.
Snieglentę pirmiausia renkamasi pagal ilgį: ant žemės vertikaliai pastatoma snieglentė ir matuojama pagal snieglentininko smakrą ir norimą stilių. Freestyle stilius snieglentė turi būti žemiau smakro – vieni renkasi apie 10 cm, kiti – apie 5 cm žemiau smakro – tai individualus pasirinkimas. Trumpesnę lentą lengviau valdyti, bet su ilgesne išvystomas didesnis greitis, todėl freeride stiliui pasirenkamos ilgesnės lentos – iki smakro ir aukščiau, netgi iki nosies ar kaktos. Beje, su ilga lenta smagiau važinėtis esant puriam sniegui. Iš pirmo žvilgsnio freestyle ir freeride stiliaus lentas galima atskirti pagal jų apkaustų tvirtinimo vietą: freestyle lenta yra simetrinės formos, abu lentos galai beveik vienodo ilgio, o freeride lentos viename gale nuo paskutinių apkaustų tvirtinimo varžtų iki lentos galo atstumas didesnis nei kitame gale.
Antras aspektas – snieglentės kietumas, kuris žiūrimas pagal snieglentininko svorį ir norimą stilių: freestyle – minkštesnė lenta, freeride – kietesnė. Snieglentės kietumas įtakoja jos stabilumą, greitį ir valdymą. „Freestyle lenta yra minkšta, ji išsilenkinėja, todėl lengvai galima užkelti jos priekį ant turėklo ar panašaus paaukštinimo, - aiškina Julius Kvietkauskas. – Tačiau jei su minkšta lenta važiuosi freeride stiliumi, trūks stabilumo. Tiesiog dėl didelių apkrovų lenta išlinks, vibruos ir bus neįmanoma jos valdyti, todėl freeride reikia kietos lentos“.
Snieglentės kietumą galima patikrinti tiesiog ant jos atsistojus, bet geriausia pasižiūrėti į gamintojo nurodymus: dažniausiai gamintojas nurodo lentos kietumą įvertindamas ją skalėje nuo 1 iki 10. Gerai, kai snieglentė turi specialią lentelę, kurioje pagal svorį ir ūgį nustatoma, ar ji tinkama konkrečiam žmogui. Jei snieglentininko ūgio ir svorio skaičiukai kertasi lentelės raudonoje zonoje, snieglentė jam tinka idealiai. Jei skaičiukai kertasi žemiau raudonos zonos, snieglentė bus per kieta, o jei aukščiau – per minkšta.
Snieglentės plotis taip pat svarbus, jei esate didelių pėdų savininkas. „Renkantis snieglentę reikėtų ją pasimatuoti: uždėti apkaustus, apsiauti batus ir patikrinti, ar pėdoms pakanka vietos, ar lenkiant lentą į šonus, pirštai neliečia žemės, - pataria A. Kupstys. – Jei čiuoždamas snieglente „arsite“ pirštais sniegą, galite kristi. Kai kurie snieglentininkai dėl siauros lentos labiau į šonus pakreipia apkaustus, tačiau jei „išlaužtom“ kojom nepatogu čiuožti, reikia rinktis kitą snieglentę“.
Galima įsigyti ir universalią snieglentę (šis tipas vadinamas „All mountain“), tačiau ji freestyle bus per kieta, o freeride – per minkšta.
Apkaustai ir batai
Kiekviena snieglentė turi dviejose vietose išgręžiotas skylutes apkaustams tvirtinti. Snieglentininkas pasirenka pagal stovėseną, kaip juos tvirtinti – siauriau ar plačiau, pasukti į išorę ar tiesiai. Freestyle stiliui apkaustai dažniausiai statomi 10–15 laipsnių į šonus. Kad sužinotumėt, kaip tvirtinti apkaustus, teks išbandyti ne vieną nusileidimą, kol išsiaiškinsite, kuria koja patogiau leistis – kaire ar dešine. Dažniausiai leidžiamasi kaire koja į priekį, todėl kairiakojai vadinami „regular“ (liet. taisyklingas), o rečiau pasitaikantys dešiniakojai – „goofy“ (liet. pakvaišęs).
„Kuo standesni apkaustai, tuo daugiau energijos perduodama į lentą, - pasakoja A. Kupstys. – Jei apkaustai minkšti, pasukus koją, pasisuka jie, o ne snieglentė“. Geriausi apkaustai, kurie pagaminti iš tvirtų anglies pluoštų, tam tikrų aliuminio ar metalo konstrukcijų. Į „džibingui“ skirtus apkaustus dedamos nedidelės oro pagalvės, kad sušvelnintų didelius smūgius tenkančius kulnams.
Kai kuriems apkaustams tinka ir įprasti slidinėjimo batai. Gerus batus galima atpažinti iš tam tikro jų aulų palinkimo į priekį – prasti batai yra tiesūs, kulnai stovi 90 laipsnių kampu, o čiuožiant snieglente kojos savaime linksta į priekį, todėl reikia ir šiek tiek palinkusių batų. „Svarbu, kad batai būtų pakankamai stangrūs ir būtų lengva juos užsisegti ar užsirišti, - pataria A. Kupstys. – Galima rinktis netgi kietus batus, žinoma, tas kietumas vargina, bet su tokiais batais efektyvesnis čiuožimas snieglente“. Kaip ir slidinėjimo, taip ir snieglenčių sporto batai turi nepraleisti vandens.
Lentos priežiūra
Kad snieglentė ilgai tarnautų ir džiugintų ne vieną žiemos sezoną, reikės ja pasirūpinti. Freeride lentos vaškuojamos kaip ir kalnų slidės, joms svarbi savybė – kad gerai į pagrindą įsigertų ir kuo ilgiau išliktų vaškas. Freestyle lentos taip pat prižiūrimos, bet ne tiek: šio stiliaus lentos labiausiai kenčia nuo nelygių čiuožimo paviršių, bet lentoms nėra svarbus idealus slydimas, jų paviršius dažnai būna pasišiaušęs ir nubrozdintas, bet tai netrukdo čiuožinėti.
Snieglentės briaunas reikia galąsti. „Labai gerai, jei lentos briauna yra pagaminta iš titano ar plieno lydinio: ji mažiau dyla, rečiau reikia galąsti. Tiesa, kuo kietesnio metalo briauna, tuo sunkiau ją pagaląsti. Svarbu, kad snieglentės briauna būtų gerai įleista į lentą, pigių snieglenčių briaunos greitai atkara, nes jos prastai priklijuotos“, - kalba J. Kvietkauskas.
Lentos briaunas galima galąsti įvairiais kampais, nuo briaunos kampo priklauso lentos greitis, kaip lengvai bus įveikiami posūkiai ir koks sukibimas bus su sniegu ar ledu. Freestyle, ypač „džibingui“, briaunos yra galandamos tokiu kampu, kad čiuožiant turėklu ar rampa briauna neįsikirstų į paviršių, ir snieglentininkas netikėtai nenukristų nuo lentos. Kai kurios snieglentės turi apačioje du metalinius kantus per visą lentą, kad mažiau gadintųsi jos paviršius.
Kai baigiasi žiemos sezonas, snieglentė vaškuojama konservavimo vašku. Prieš žiemą šis vaškas nugremžiamas ir lenta tepama kitu vašku, skirtu čiuožinėjimui. Negalima snieglenčių laikyti itin drėgnose vietose, nes prastėja jų savybės ir rūdija metalinės briaunos.
Už kiek ir kur?
Net jeigu esate patyręs snieglentininkas, apsaugos priemonės nepamaišys: čiuožinėjant reikės šalmo, specialių kietų pirštinių, apsauginių šortų su apsaugomis uodegikauliui, klubų kaulams ir keliams. Speciali snieglentininko apranga nėra privalomas dalykas, tačiau su ja smagiau ir patogiau.
Snieglenčių sportas yra brangus malonumas, jei juo rimtai domiesi ir nori turėti kokybišką inventorių. „Snieglentė kainuoja 1 000–1 200 Lt, apkaustai – apie 600 Lt, batai – 600–700 Lt, kokybiška apranga – apie 1 000 Lt, šalmas – 300 Lt, apsaugos – 200 Lt, pirštinės – 150 Lt“, - vardina A. Kupstys. Visas komplektas – apie 4 000 Lt, neįskaičiuojant termoapatinių ar saulės akinių. O kur dar specialus snieglentės krepšys, kad būtų patogiau ją transportuoti.
„Lietuviai praktikuoja naudotų snieglenčių pirkimą: nuvažiuoja į snieglenčių parką, išsinuomoja naują lentą ir čiuožinėja kelias dienas, o paskui tą pačią lentą nusiperka. Taip gaunasi dvigubai pigiau: nauja lenta kainuoja 400–500 eurų, o išsinuomoti apie 100, panaudota – apie 150 eurų“, - teigia A. Kupstys.
„Tekniikan Maailma“ nuotr.
Kur važinėtis? Lietuvoje snieglentininkai traukia į Vilniuje, Liepkalnyje esantį pramogų kompleksą „Žiemos trasa“, Ignalinoje veikiantį „Lietuvos žiemos sporto centrą“ arba į kalnų slidinėjimo centrą „Kalita“ Anykščiuose. Bėda ta, kad lietuviškos žiemos sniegu nelepina, tad dažniausiai tenka keliauti į užsienį: Latviją, Estiją, Italiją, Šveicariją ar Prancūziją.
Su snieglente galima pasivažinėti ne tik kalnuose, bet ir lygiame lauke: jau kelerius metus praktikuojama nauja sporto šaka – čiuožinėti snieglente buriuojant jėgos aitvarą. Tam užtenka įprastos jėgos aitvaro įrangos, snieglentės ir, žinoma, sniego.
Snieglenčių istorija
Snieglenčių istorija prasidėjo JAV, kur vaikai žiemą pramogaudavo iš kavinių nugvelbdami maisto padėklus ir jais leisdamiesi nuo kalnų. Pirma lenta bent kiek panaši į tikrą snieglentę buvo pagaminta 1929 m. – amerikietis Džekas Barčetas (Jack Burchett) iš faneros išpjovė lentą ir pritaisė jai apkaustus iš skalbinių virvės ir vadžių. Tačiau pirmoji snieglentė nesulaukė susidomėjimo.
1965 m. inžinierius iš Mičigano Šermanas Popenas (Sherman Poppen) sukūrė savo dukrai naują žaislą – sujungė dvi slides ir priekyje pritvirtino virvę, kuria buvo galima valdyti šį išradimą. Žaislas pavadintas „snurferiu“. Jis buvo toks populiarus, kad per metus jo pardavimai siekė daugiau nei pusę milijono. Pradėtos rengti netgi „snurferių“ sporto varžybos.
Tuo tarpu Rytinės pakrantės banglentininkas Dmitrijus Milovičius (Dmitrij Milovich) 1972 m. pradėjo kurti snieglentę, remdamasis banglentės ir slidžių pavyzdžiu. Dmitrijaus snieglentė greitai susilaukė žiniasklaidos dėmesio ir tapo labai populiari.
„Tekniikan Maailma“ nuotr.
1977 m. kitas iniciatorius Džeikas Burtonas (Jake Burton), pats išbandęs „snurferį“, bandė sukurti tobulesnę snieglentę. Tam jis naudojo medieną ir stiklo pluoštą. Netrukus Džeikas su savo snieglente nustebino „snurferių“ mėgėjus laimėdamas „snurferių“ varžybas. Džeiko snieglentė buvo pranašesnė už visas iki šiol buvusias lentas tuo, kad turėjo apkaustus.
Vėliau atsirado dar ne vienas išradėjas, tobulinęs snieglentę naudojant pažangiausias technologijas ir medžiagas. 1985 m. iš 600 JAV slidinėjimo centrų tik 39 pripažino snieglentes. 90-ųjų viduryje snieglenčių sporto bumas atkeliauja ir į Europą.
1994 m. snieglenčių sportas pripažįstamas olimpine sporto šaka ir pirmą kartą startuoja 1998 m. Naganos Olimpinėse žaidynėse. Šiuo metu snieglenčių sportas vienija milijonus žmonių visame pasaulyje.
Sigita Šimkutė
