XX a. pradžioje modelio darbas nebuvo laikomas prestižiniu ir dažnai siejamas su Anglijos ir Amerikos modelių agentūromis, buvo menkai apmokamas ir tiktai kažkas, ką merginos veikia prieš apsispręsdamos ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo. Tačiau nuo 1960-ųjų metų modelio karjeros prestižas pasikeitė ir modelio statusas pasiekė apogėjų vertinimo skalėje: modeliai tapo tarptautinėmis asmenybėmis, „Super“ žvaigždėmis ir nesididžiuodavo priglausti „Metų žmogaus“ titulą, pavyzdžiui britų kilmės modelis, aktorė ir dainininkė Twiggy (tikrasis vardas Lasley Lawson) 1966 m. buvo paskelbta „Metų moterimi“. Super modelio darbas buvo gerai apmokamas, didžiai gerbiamas ir reikalavo lankstumo bei galimybės keliauti tarptautiniu mastu.
Twiggy (nuotr. Gamintojo)
Pasikeitusį modelio darbo statusą puikiai atspindi pasikeitimai modelio uždarbio kontekste. Jei Amerikos modelis 1940-tais metais uždirbo 25 dolerius per dieną, tai ši suma ženkliai pakito 1970-taisiais – 5000 – dolerių ar 1990-tais, kuomet super modelio dienos uždarbis siekė 15–25 tūkstančius dolerių per dieną. Sėkmingiausieji modeliai galėjo džiaugtis 250 tūkst. dolerių uždarbiu per metus, o saujelė „super geidžiamųjų“ galėjo didžiuotis metiniu 2,5 milijono atpildu už prabanga ir spindesiu pasižymintį darbą. Skaičiai stulbinantys. Tačiau modelio darbas niekuomet negalėjo garantuoti pastovaus pajamų šaltinio ir reguliarių įplaukų. Maža to, kad modelis turi nuolatos sprausti save į tam tikrus kūno išmatavimų apribojimus, jis nuolatos turi plėtoti išskirtinį asmeninį prekinį ženklą– save, nuolatos atnaujinant savo portfolio naujausiomis nuotraukomis, darbais bei išpildytais savo asmenybės reitingų lūkesčiais.
Modeliai linkę pabrėžti savo asmeninį patrauklumą, tačiau užsakovų dažniausiai yra pasirenkami pagal tai, kiek tiksliai gali atitikti konkretaus užsakovo keliamus reikalavimus. Kūnas tampa kultu ir visa apimančia manija, kuomet „tobulumas“ vertinamas kūno linkiais bei svarstyklių parodymais, veidas tampa vizitine kortele, o pats modelis tampa tikru mados ir grožio pasaulio konstruktu, paliekant vidines savybes ir sugebėjimus už žmogiškumo ribų. Be visa ko, idealaus kūno reikalavimai gali pasikeisti per naktį ir modelis gali akimirksniu tiesiog „išeiti iš mados“.
Kiekvienas dešimtmetis yra siejamas su tam tikru tobulu moteriškumo supratimu, kurį neretai įkūnija konkretus modelis, kuris savo ruožtu diktuoja griežtus konkretaus laikmečio grožio bei įvaizdžio standartus, nesvarbu – konkrečioje šalyje ar tarptautiniu mastu. Egzistuoja tam tikri, laiko patikrinti standartai: šviesiaodė mėlynų akių šviesiaplaukė visuomet „gali parduoti“, o tai dažniausiai juk ir yra modelio darbo esmė: mada kuriama tam, kad būtų parduota, o ne dėl mados iš esmės. Nors reikėtų nepamiršti ir etninių variacijų, pavyzdžiui kaip modelis Naomi Campbell, kuri sugebėjo išpopuliarėti iškrisdama iš visų laiko patikrintų modelio standartų konteksto.
Naomi Campbell (nuotr. Millionlooks.com) (nuotr. Balsas.lt)
Kartu su modelio statusu keitėsi ir pati profesija. Nykstanti riba tarp podiumo ir foto modelių reikalavo lankstumo, įvairiapusiškų savybių ir skatino dar didesnę konkurenciją. Sėkmingi modeliai turėjo laikytis disciplinuoto režimo, norint atitikti visus tobulumo reikalavimus: nuolatinė dieta, sportas ir visokeriopa savęs puoselėjimo rutina tiesia kelią į sėkmę. Modeliai, skinantys laurus konkursuose, apdovanojami treneriu, stomatologų bei plastinių chirurgų konsultacijomis, tačiau visa tai bet kokiu atveju turi būti lydima giežtos disciplinos ir savikontrolės – susikurti įvaizdį yra viena, išlaikyti jį – visai kas kita. Nepaisant didelių investicijų, arba tiksliau kaip tik dėl jų, kai kurie modeliai pripažįsta esantys gražūs, tačiau dauguma jų yra tiesiog chroniškai nepatenkinti savo išvaizda: nuolatinė konkurencija, buvimas tarp tobulai suformuotų ir išmuštruotų kūnų verčia nuvertinti save. Maža to, jaučiama didžiulė skirtis tarp tuščio „profesinio“ kūno užprogramuoto nuolatos būti nepriekaištingai tobulu bei apsėsto smulkmeniškai pasirūpinti kiekviena įvaizdžio detale, ir realaus kūno, kuriame gyvena modelio asmenybė– jaučianti, mąstanti ir galbūt netgi ne tokia jau tobula.
Kaip ten bebūtų, modelio karjera ir šiandien yra be proto patraukli ir viliojanti savo prabanga ir pelningumu. Jaunos merginos yra mėgstamos fotografų dėl infantiliškai liekno kūno, skaisčios odos ir ugningų akių, traukiančios savo jaunatvišku entuziazmu ir naivumu. O be to, kadangi plokštumu pasižymi tiek veidas tiek kūnas visažistams bei fotografams atsiveria kūrybingosios saviraiškos erdvė.
Jauniesiems modeliams būdinga kaita, vienus veidus keičia kiti, labiau atitinkantys tam tikru momentu kuriamus stereotipus bei reikalavimus, tačiau labiau pasišventę ir atsidavę mados industrijai modeliai neretai siekia pasilikti mados pasaulio versle. Modelio karjera paprastai trunka 10 metų, po kurių tie kas nesukuria šeimos, ieško tinkamiausio būdo įsitvirtinti lygiagrečioje nišoje: steigia modelių agentūras, kuria rūbus, fotografuoja ar tampa aktoriais. Be to, kai kuriais atvejais iškyla paklausa vyresnio amžiaus modeliams – 30 ar 40 metų, kuomet „modelį–moterį“ siekiama pateikti kaip moterį, bet ne kaip vaiką. Tokiu atveju ant podiumo sugrįžę kažkada klestėję modeliai pamažu tampa savo profesijos profesionalais.
Ganėtinai paradoksalu yra tai, kad modeliai, kuriuos atrado ir išstūmė į viešumą tam tikri agentai, užsakovai ir dizaineriai davė jiems darbo, stilistai pasirūpino jų stiliumi, o fotografai sukūrė įvaizdį, tapo sunkiai perkandamais derybų lyderiais-supermodeliais, žinančiais savo vertę ir reikalaujančiais dar didesnių atlyginimų bei palankesnių sąlygų. Plečiantis reklamos mastams, modelis tampa vienu iš sėkmingų pardavimų įrankių, taigi derybose užsakovas įspraudžiamas į kampą, kuomet modelis yra žymesnis nei dizaineris ar bet kuris kitas gamintojas, kurio rūbus ar prekes modelis turi parduoti.
Modelis įkūnija budus, kaip galima „dėvėti“ techniškai sukonstruotą tobulą kūną. Pasirenkamos „technikos“ atitinka grožio, mados ir tam tikru metu vyraujančių judėjimų kriterijus. Prestižas ir garbė įspraudžiami į konkrečius, tačiau visuomet atvirus pokyčiams, rėmus. Supermodelio karjera paremta savęs formavimu per kūną, pašalinant visu nereikalingus atributus. Tai tampa priklausomybe ar manija, kuomet egzistavimas tampa paremtas tik kitų žvilgsniais: jei į modelį niekas nežiūri, jo egzistencija netenka prasmės. Modeliai tampa įkalinti savo įvaizdžiuose, kurie kalba patys už save, o jų geidžiamumas visuomet jautriai balansuoja ant populiarumo ribos.
