Elijas Lönnrotas, suomių tautinės sąmonės žadintojas, yra tarsi suomių tikslingos kovos už tautinę kultūrą simbolis: jo skydas – tikinti širdis, jo ietis – tvirta valia, jo strėlės – dainos.
It sakmė skamba jo gyvenimo istorija.
Vienas Samačio parapijos kaimo siuvėjas vėjuotą 1802 metų balandžio dieną savo ketvirtąjį vaiką su kaimyne išsiuntė pas kunigą krikštyti; tolimame kelyje pakilo pūga, kaimynė buvo beketinanti grįžti, bet vėliau apsigalvojo: o gal silpnutis berniukas neištvers? Kol nusigavo iki tikslo, jau buvo pamiršusi ir vaiko tėvų išrinktą vardą. Kunigas, puikiai suprasdamas, kad tolimą kelią sunku bus antrą kartą įveikti, be to, pamanęs, jog neturtingo siuvėjo sūnui visi vardai bus vienodai geri, atskleidė kalendorių ir ten atrastuoju vardu pakrikštijo vaiką.
Taip prasidėjo Elijo Lönnroto gyvenimas. Vargingoje tėvų lūšnelėje duonai stigo miltų, tad į juos buvo maišoma sumaltų samanų ir pušų plėšų. O kai ir tokios duonos nebeužteko kelioms vaikų burnoms, motina ramdė mažiulius: „Padainuokite, tada nejausite tuščio pilvo.“ Kai šalį užgriuvo karas, retas kreipdavosi į kaimo siuvėją užsisakyti naujo drabužio, todėl motina, per daug nedejuodama, siuntė vaikus elgetauti ir ramino save: „Galgi Dievas pasigailės mažyčių.“ Elijas tuolaik buvo šešerių metų, jis nemokėjo elgetauti. Tik stovėdavo nebylus prie valstiečių namų durų ir laukdavo. Kartą tokios kelionės metu jis susidūrė su šiurkščiais rusų kareiviais, jie buvo daug kariavę ir dabar norėjo juokų: kai iš keistai susigūžusio berniuko negalėjo išpešti nė vieno žodžio, griebė jį stipriomis rankomis ir įmetė į gilų, pusiau išdžiūvusį šulinį. Keista, berniukas neužsigavo, joks kaulelis jam nesulūžo, bet keisčiausia buvo kas kita: jo širdin neįsimetė kartėlio rūdys. Jis turėjo stebėtiną gebėjimą pamiršti alkį: jei šis pernelyg jį kamuodavo, vaikas mėgindavo nuo jo pabėgti arba taip greitai plaukti upe, kad kankintojas nepajėgtų jo graužti, bet jeigu ir tai negelbėdavo, jis imdavo skaityti tris knygas, kurios buvo namie: Bibliją, giesmių knygą ir katekizmą.
Kai jam sukako dešimt metų, jis šiek tiek palankė mokyklą, kad ten pramoktų svetimai skambančios švedų kalbos, tačiau ir ėjimą mokyklon greit teko nutraukti, nes reikėjo grįžti namo, kad padėtų tėvui lyginti ir siuvinius apsiūlėti. O kai vėl pavyko kuriam laikui išsprūsti mokyklon, šiuokart jau sostinėje, rūstūs mokytojai reikalavo, kad jis mokytųsi iš knygų. Tačiau nusipirkti knygų, jei pinigų stinga net duonai, – tokio stebuklo padaryti jis nemokėjo. Vis dėlto išeitis atsirado. Vienas turtingas mokslo draugas, kol pats šveisdavo riebius pietus, jam leido naudotis savo knygomis. Vidun tokio kaimiečio neįsileisi, todėl Elijas turėdavo sėdėti ant laukujų laiptų, o raidės ir žodžiai knygose atrodydavo tokie karšti, kad žiemos šaltis jo negriebdavo. Trejus metus jis ištvėrė, Helsinkio universiteto tarnautojui už skatikus nudirbdamas įvairiausius darbus. Bet badas ir šaltis priveikė: Elijas antrą kartą sugrįžo namo.
Kartą jaunas kunigo padėjėjas jam davė patarimą daryti taip, kaip kadaise Liuteris darė. Septyniolikmetis vaikinas įveikė savo baikštumą, nes kažkoks balsas jį skubinte skubino: tu turi eiti, tu turi eiti vis pirmyn. Labiau nei badas jį degino gėda, bet jis ėjo iš namų į namus: savo skambiu balsu giedodavo Dovydo psalmes ir už tai gaudavo saujelę grūdų, iš jų paskui namie kepdavo duoną. Dovydo psalmėmis užpelnytoji duona padėjo įstoti gimnazijon, ir kai ši šventa duona buvo suvalgyta, jis ėmė triūsti vaistinėje nuo aušros ligi sutemos, tačiau naktys priklausė jam, ir jų ilgumo pakako, kad per šias naktis išmoktų tiek daug, jog galėjo įstoti aukštojon mokyklon. Tuo laiku jam buvo dvidešimt metų. Studentų korporacija, kurion jis norėjo įstoti, iš pradžių vengė priimti į narius jaunuolį, dirbusį padienio darbus, – nūnai ta pati korporacija Lönnroto gimimo dieną švenčia kaip metų šventę. O tas pats balsas, kadaise skambėjęs vaikino širdy, nūnai studentams irgi neduoda ramybės: tu turi eiti, tu turi eiti!
Per šešerius metus, 1828-aisiais, jis baigia Medicinos fakultetą magistro laipsniu ir vasarą patraukia į savo pirmąją kelionę, kad suomių žemėje surinktų išbarstytas liaudies dainas, kurias vėliau sujungs Kalevalos kalvėje. Jo kišenėje šimtas popierinių rublių, kuriuos taupydamas sulasiojo it pabirus smėlio grūdelius, jis apsivilkęs kaimiečio drabužiais, jo rankoje kelionės lazda, burnoje – pypkutė, ant nugaros beržo tošies kuprinė, ant peties šautuvas, o po kaklu švilpynė. Prašalaičiams jis sakosi einąs į Kareliją giminių aplankyti, ir tai buvo tiesa, nes visą suomių tautą jis laikė savo gentainiais, tačiau ne visi juo patiki, kartais jis palaikomas elgeta arba šlaistūnu ir vejamas iš sodybos. Visgi valstiečių namuose daugiausia maloniai sutinkamas. Pavalgęs ir atsigėręs, jis švilpyne ima groti naujas ir senas melodijas ir tokiomis akimirkomis pasijunta – kaip pats rašo dienoraštyje – „it antrasis Orfėjas arba, jei tautiškiau pasakius, it jaunas Veinemeinas“. Tokiu būdu jis iš klausovų vilioja dainas, tačiau ne visada tai pavyksta. Ypač senoliai yra kieti ir savo giesmės svetimšaliui patikėti nenori.
Antrąją jo kelionę nutraukia žinia, kad sostinėje siaučia cholera. Lönnrotas grįžta ten ir gydo ligonius, kaip tai darė Veinemeinas Kalevalos giesmėse. Tačiau jis neturi dieviškųjų galių, jis – nors ir didis – vis dėlto tik žmogus: liga apninka ir jį. Bet ją įveikia, kaip buvo įveikęs badą, šaltį ir pajuoką. Iš ligos patalo pakilęs, išlaiko daktaro egzaminus. Kitos kelionės metu kaimiečiai jį įtarinėja esant šulinių nuodytoju, choleros platintoju. Taigi vėl tenka kovoti... Jis apsigyvena viename tolimame valsčiuje, kur sodiečiai turi per mažai pinigų, kad praturtintų savo gydytoją, tačiau į valias dainų, kad padarytų laimingą tą, kuris vaikystėje alkį nuvydavo dainomis. Sunki liga jį vėl užklumpa, ji taip greit nesitraukia nuo dainingos širdies, kaip kadaise tai darė jos kelio grindėjas Badas. Gyvenimas jam rūstus, bet jis šiam dar rūstesnis. 1835 metais jau užrašytos 32 giesmės, 12 000 eilučių, taip atsiranda „Senoji Kalevala“*.
Pagaliau Lönnrotas įrodė tai, kuo niekas nenorėdavo patikėti: iš užmaršties tamsos, iš praeities šulinio jis iškėlė tautos dvasios auksą. Kai jau laikė tą auksą savo rankose, atsirado ir pagalbininkų, kurie vaikščiojo po šalį nuo pietų iki šiaurės, nuo rytų iki vakarų ir į Lönnroto aukso aruodą nešė savo grūdus, ir štai 1849 metais „Kalevala“ pasirodo visa, joje yra 50 giesmių. Dar iki Lönnroto buvo renkamos ir užrašomos liaudies dainos. Jei nebūtų Elijo Lönnroto, suomiai turėtų tik liaudies dainų rinkinius, bet ne „Kalevalos“ gyvąjį organizmą. Jis buvo ir tyrinėtojas, ir dainius. Jo sieloje tilpo tyrinėtojo atkaklumas ir laki poeto fantazija. Jis moksliškai nesutvarkė liaudies giesmių. Giesmes, kurios buvo sukurtos įvairiu laiku, įvairiose vietovėse ir turėjo įvairų pavidalą, jis suvijo į kamuolį, pats parašydamas trūkstamas eilutes, nes jame glūdėjo laulajos, senojo tautos dainiaus, dvasia. Jis pats buvo paskutinis laulaja.
Taigi „Kalevala“, suomių tautos epas, yra visos tautos, bet kartu ir atskiro žmogaus kūrinys. Tarp šių giesmių nėra nė vienos, kuri nebūtų skambėjusi suomių tautos širdyje. Bet galbūt tik kelios eilutės buvo dainuotos visiškai taip, kaip yra užrašytos epe. Iš begalės variacijų, kurias Elijas Lönnrotas išgirdo, jis išrinko tas, kurios jam atrodė pačios suomiškiausios, pačios gražiausios. Būtų galima sakyti: tauta jam davė uolų luitus, o jis iš tų luitų pastatė rūmą, kurio vardas „Kalevala“.
Vien žinių ir dovanų nebūtų užtekę, bet Elijas Lönnrotas turėjo tikėjimą, kuris iš uolų išvilioja dainas. Jis tikėjo savo tautos pirmykščiu epu, šį epą pažino dvasioje, dar prieš užrašydamas, o nūnai jį pažįsta visas kultūringas pasaulis.
Zenta MAURIŅA
Iš: Zenta Mauriņa. Uzdrīkstēšanās. Rīga: Liesma, 1990
Vertė Renata Zajančkauskaitė
____________________________________
* Kalevala – tos srities pavadinimas, kur kovoja ir gieda suomių didvyriai.
