Spalio viduryje Suomijos miškuose baigiasi uogavimo sezonas. Daug pinigų iš jo tikėjęsi susižerti lietuviai šiemet liko it musę kandę. Nemaža dalis jų buvo apgauti, nors dirbo vergiškomis sąlygomis. Tačiau lietuvių uogavimo ypatumai svetimose žemėse nedomina Lietuvos valdžios institucijų. Užtat jomis susidomėjo suomių Vyriausybė. Neseniai estų žiniatinklis „Dv.ee" pranešė, kad Suomijos valdžia rengiasi sudaryti komisiją, kuri įvertintų vergų darbą primenantį užsieniečių triūsą vietos miškuose.
Pusę šiųmetinio uogavimo sezono Suomijoje praleido ir klaipėdietis Remigijus Burba. Darbą atšiaurios Skandinavijos šalies miškuose klaipėdietis prisimins ilgai.
R.Burbai neatrodo, kad jis Suomijoje būtų dirbęs vergiškomis sąlygomis. Tačiau, ką svečioje šalyje iškentė klaipėdietis, sužinoję suomiai iš tikrųjų galėjo pamanyti, kad jis buvo patekęs į vergiją. Tai, kas mums įprasta, skandinavams greičiausiai kelia siaubą.
Pasakiškų pažadų suvilioti
Vasaros viduryje R.Burbos ir dar šimto lietuvių kelias į Suomijos uogynus prasidėjo Vilniaus Gedimino prospekte. Kaip „Respublikai" tvirtino S.Burba, jį ir jo likimo draugus užbūrė vienos įdarbinimo agentūros vadovas Vidmantas Laukaitis. „Ta agentūra greičiausiai jam ir priklauso", - šiandien spėlioja klaipėdietis.
Dar agentūros skelbime R.Burba perskaitė, esą rinkdamas mėlynes Suomijoje uždirbs per mėnesį apie 7 tūkst. litų. „Davėme agentūrai po 600 litų už informaciją ir tarpininkavimą, gavome adresus ir išvykome. Kas turėjo, sumokėjo dar po keturis šimtus, kad nuvežtų. Aš išdardėjau sava mašina", - pasakojo R.Burba.
Gyveno po atviru dangumi
Matant, su kokiomis sąlygomis uždarbiautojai iš Lietuvos susidūrė Suomijoje, vietos gyventojams išties galėjo šiauštis plaukai. Pasak R.Burbos, pajudėjus iš namų, per visą kelionės laiką galutinis maršruto taškas buvo keičiamas tris kartus. „Galiausiai pasiekėme Kajanio miestą. Čia mūsų būsimi darbdaviai nepasitiko, o apie žadėtus patogumus nebuvo ko ir svajoti", - prisiminė Klaipėdos gyventojas.
„Šimtas žmonių buvo apgyvendinti dviejose mokyklose. Kiekvienoje patalpoje gyveno po 15 žmonių, apie karštą vandenį niekas net girdėjęs nebuvo. Vienu šaldytuvu naudojosi 25 žmonės. Šaldytuvo durelių negalima buvo visiškai atidaryti, nes jos iškrisdavo. Neturėjome ir skalbyklės. Buvo tik viena virtuvėlė. Apie žadėtą nemokamą internetą net kalbos nebuvo", - apie patirtus vargus atvirai klojo R.Burba. Maža to, praėjus kelioms dienoms į mokyklą buvo atvežta dar 200 uogautojų - šįkart iš Tailando.
„Buitinius nepriteklius buvo galima kęsti. Bet paaiškėjo, kad uogų derlius buvo visai menkas! Patys susiradome supirkėjus. Lenkdami nugaras nuo saulėtekio iki saulėlydžio per dieną sugebėdavome uždirbti vos 30 eurų (maždaug 100 litų). Kajanio vietovėje kainos - pasiutiškai didelės, gaunamų pinigų mums vos užtekdavo valgiui ir degalams. Juk nusigauti iki ne taip jau arti esančių uogynų ar ieškoti naujų irgi reikėjo", - pasakojo R.Burba.
Po kurio laiko lietuvius uogautojus išspyrė iš mokyklos, nes, pasirodo, V.Laukaičio agentūra už gyvenimą joje nebuvo užmokėjusi, nors viešai sakė ką kita. „Buvome išmesti į lauką tikrąja to žodžio prasme. Kas turėjo palapines - apsigyveno jose. Kas jų neturėjo - sulindo į automobilius. Kas neturėjo nei palapinių, nei automobilių - išvis nežinau, kur dėjosi", - prisiminė Klaipėdos gyventojas.
„Atėjo laikas, kai norėjosi tik namo. Bet nebuvo už ką sugrįžti. Gerai dar, kad turėjau pinigų mobiliajam telefonui, pavyko prisiskambinti giminaičiams, jie ir atsiuntė reikiamą sumą kelionei atgal", - piktai kalbėjo R.Burba.
Firmos patikimumas - atsitiktinumas
R.Burba sakė, kad šiokia tokia tvarka dar buvo tuomet, kai žmones įdarbinančioms firmoms mūsų Socialinių reikalų ir darbo ministerija išduodavo licencijas. Tačiau Lietuva paskubėjo įdiegti į mūsų teisinę sistemą 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, todėl nuo šių metų sausio 5 d. nebereikia licencijų ir įdarbinimu užsienyje gali užsiimti bet kas. „Uoliai vykdydama ES direktyvas iš esmės valstybė atvėrė kelią sukčiams", - piktinosi savo kailiu patyręs mūsų įdarbinimo agentūrų tariamą patikimumą Klaipėdos gyventojas.
Mažiausiai šimtui žmonių vasarą sugadinęs V.Laukaitis prisistato „World Job Consulting" įmonės vadovu. Internete bendrovės telefonas yra paskelbtas, tačiau kelias dienas iš eilės juo niekas neatsiliepė.
Lietuvos darbo biržos Darbo rinkos paslaugų ir stebėsenos skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Juršėnas „Respublikai" sakė girdėjęs apie daugybę bendrovių, paimančių iš žmonių pinigus, vėliau nuvežančius būsimus darbuotojus į tolimas šalis ir paliekančius juos. „Tačiau šį klausimą turi spręsti teisėsauga, o ne darbo birža. Mes savo internetiniame puslapyje tiktai nurodome galimai nepatikimas firmas - toliau mūsų galios pasibaigia", - sakė V.Juršėnas.
Faktai
Kodėl verta būti atsargiam naudojantis įdarbinimo agentūrų užsienyje paslaugomis?
Metų viduryje tarpininkavimo paslaugas oficialiai įdarbinant teikė 77 fiziniai ir juridiniai asmenys. Kiek tokių firmų dirba neoficialiai - niekas nežino. Tuo pačiu metu pernai veikė 41 įmonė, turinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos licencijas ir tarpininkaujanti įdarbinant užsienyje.
Kreipdamasis į tarpininkus niekada nežinai, ar būsi apgautas. Daugelis prašo sumokėti registracijos mokestį - paprastai jis būna apie 100 litų. Ir lauki mėnesį, kelis ar dar ilgiau, kol tau pasiūlys darbą. Kai kurie jo taip ir nesulaukia.
Vidmantas UŽUSIENIS
