Egiptas. Hurgados kurorto pėsčiųjų alėja. Kur ilgiau užsibūna šešėlis, ten įsitaiso pora šunų. Šunys snūduriuoja, bet išlieka budrūs. Jų kailis gelsvas ir pilkšvas kaip dykumos smėlis.
Šunys užkliūva tik vietos berniūkščiams, praeiviai jais nesidomi. Šunėkai liesi, aiškiai matyti, kad minta smėlynų graužikais ir maisto atliekomis. Kur gauna palakti, nežinia, nes greta tyvuliuojanti Raudonoji jūra pernelyg sūri. Niekieno šunys, gyvenantys laisvą gyvenimą. Pusiau laukiniai, bet nesulaukėję.
Egiptiečiai vengia šunų. Pagarbiai atsiliepia tik apie Anubį ir katės pavidalo deivę Bastet, mat katės visais laikais saugojo aruodus nuo graužikų. Ir Hurgadoje baltos juodadėmės arba rausvakailės katės, daug smulkesnės nei mūsų rainiukės, būriais sukiojasi arbatinėse. Pulkai kačių pasitinka turistus klajoklių beduinų kaimuose, kur jos gyvena kartu su kupranugariais ir ožkomis. Šunų beduinų kaime neteko matyti.
Toks atsainus vietinių požiūris į šunis šiek tiek stebina, nes Egipto istorija liudija priešingus dalykus. Šiaurės Afrika padovanojo pasauliui ne vieną nuostabią šunų veislę: faraonų šunis, Rodezijos ridžbekus, basendžius, kurtus, kilusius nuo Viduržemio bei Raudonosios jūros pakrančių. Tikras arabas neįsivaizduojamas be kurtų palydos ir eiklaus žirgo. Stačios kurtų ausys, ilgas snukis ir skulptūriškos kaklo linijos – tikra dieviškojo Anubio kopija. Tačiau Anubio kulto centro, Kinopolio miesto, jums nepavyks aplankyti, nes jis dar neatrastas. Galbūt kada nors dykuma atskleis jo paslaptį ir, sugrąžinusi legendinį Šunų miestą, leis įminti „kinologinio Egipto“ mįslę.
Egipte šventi buvo paukščiai, ropliai ir net vabalai (paslaptingasis skarabėjus). Šuo Anubis tarp šių gyvių užėmė nepaprastai garbingą vietą. Anubis – požemio karalystės, Šventosios žemės bei olų šeimininkas, balzamavimo meistras. Vieni šaltiniai teigia, kad Anubis yra Saulės dievo Ra ketvirtasis sūnus, kitas mitas pasakoja, jog deivė Nebetchet negalėjo susilaukti vaikų, todėl vyras ją apkaltino nevaisingumu. Įžeista Nebetchet nugirdė vynu savo brolį dievą Ozyrį ir privertė jį pradėti sūnų. Kraujomaišos vaisius gimė su šuns galva, todėl gimdyvė pasibjaurėjusi išmetė vargšą padarą į gatvę. Tačiau mažylio pagailo kitai Ozyrio seseriai-žmonai, ji užaugino Anubį. Vaikas prisirišo prie Ozyrio, o kai šis dingo, iškeliavo jo ieškoti ir tapo požemio valdovu. Nuo Anubio priklausė, ar mirusiojo siela pateks į pomirtinę karalystę, mat dieviškomis svarstyklėmis jis pasverdavo mirusio žmogaus širdį (sielą). Menka, nedaug sverianti sieliūkštė keliavo į pragarą. Tad šioje vietoje peršasi mintis, jog posakis „Šuo jaučia gerą žmogų“ turi gilesnę prasmę.
Kodėl Anubis, o ne kas nors kitas, sverdavo žmogaus sielą? Matyt todėl, kad šuo yra sąžiningiausia iš visų gyvų būtybių. Šuo nepaperkamas. Šuo myli žmogų pasiaukojama meile. Išeitų, tik šuo ir gali paskutinįsyk pasitarnauti savo žmogui.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad egiptiečių namų durys nebuvo užsklęstos gyvūnams. Jų būstuose gyveno katės, beždžionės, žąsys. Beždžionės buvo naminiai gyvuliai, jos už pavadėlio vedžiodavo kurtus. Tokių piešinių ir liudijimų atrasta nemažai, tačiau labai retai vaizduojama, kad žmogus glostytų šunį ar žaistų su juo. Anubis visuomet vaizduojamas šalia žmogaus palaikų. Ar tai būtų senovinė šventykla, ar faraono kapavietė, ar kelias kalnuose – pasilenkęs Anubis įdėmiai žiūri į žmogų ir vos jį liečia. O bejėgis sustingęs žmogus guli išsitiesęs visu ūgiu. Atrodo, visi užkando žadą – tuoj pasigirs Didysis nuosprendis. Šią sekundę viskas šuns valioje...
