Marijampolietė, Vokietijoje patekusi į vietos teisėsaugos nemalonę, turėjo laikinai atsisveikinti su savo mažamečiu sūneliu, tačiau tas „laikinai“ tęsiasi jau ketvirtus metus. Todėl pareigūnai spėlioja: ar ji yra pagalbos negavusi nelaiminga mama, ar – tik kitokio tipo „gegutė“?
Paiešką lydi nerimas
Prieš keletą metų Lietuvos žmonės, atidžiai sekę klaipėdietės Ingos Rinau išsiskyrimo su mažamete dukrele dramą – dėl mergytės motina kovojo su buvusiu sutuoktiniu vokiečiu – gausiai palaikė motiną. Tokių „vaikų dalybų“ dramų visada buvo ir turbūt bus, tik jos iki I. Rinau atvejo buvo kur kas tylesnės, o po jo – garsesnės, viešesnės. Tarsi I. Rinau kovos pavyzdys būtų užkrėtęs ne vieną bendrų vaikų turinčią, bet skirtingais keliais pasukusią porą.
Marijampolėje neseniai irgi atsirado motina, pakilusi į kovą dėl galimybės pačiai auginti savo sūnelį, kuris šiuo metu yra Vokietijoje, tačiau Elvyros S. (43 m.) istorija niekaip nesuburtų tokio didelio motinos užtarėjų rato. Ir ne dėl to, kad vienišai motinai Elvyrai S. nereikia kovoti su sūnelio tikruoju tėvu. Mat „pakilo į kovą“ šiuo atveju – tik skambi frazė. Marijampolietės motinystės drama – tarsi tik svetimųjų primestas moteriai reikalas.
Šiaip ar taip, Marijampolės policija paskelbė Elvyros vienturčio sūnelio Alano (10 m.) tarptautinę paiešką. Kol kas jis laikomas dingusiu be žinios nuo 2008-ųjų pavasario.
Kartu pareigūnai nerimauja svarstydami, ar bus kokia nors nauda, kai motina ir sūnus susitiks. Ar turbūt lietuviškai nebekalbantis mažametis norės gyventi su lietuve motina, apie kurią galbūt žino kitokią tiesą? Ar vaikas, staiga sulaukęs žinių iš Lietuvos, nebus dar kartą traumuojamas?
Sužinota atsitiktinai
Apie tai, kad Marijampolėje auga toks mažametis Alanas, Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistai iki 2007 metų, kai berniukas su motina išvyko gyventi į Vokietiją, nežinojo, nes nebuvo jokių signalų, kad mažylio vaikystė būtų nelaiminga.
Nežinota apie šį vaiką ir keletą metų po 2007-ųjų, berniukui su motina gyenant užsienyje.
Mažametis „išlindo“ tik šių metų pavasarį, kai bedarbė Elvyra S., neturinti savo pastogės ir todėl įsikūrusi pas savo brolį, kreipėsi į Marijampolės savivaldybę dėl socialinės pašalpos sau. Pristatytuose dokumentuose moteris nurodė, kad šeimos narių neturinti, kad esanti vieniša. Tačiau, darbuotojams tikslinantis duomenų apie gyventojus bazėje, paaiškėjo, kad 2000-ųjų lapkričio pabaigoje Elvyra S. pagimdė ir augino sūnų Alaną. Tai paaiškėjus, ši marijampolietė papasakojo esanti nelaiminga motina, esą nežinanti, kur kreiptis pagalbos, ir prasidėjo oficialios mažojo Alano paieškos.
Motinos versija
Anot Elvyros S., 2007 metais ji, dėl gaisro praradusi pastogę Marijampolėje, su tuomet beveik 7 metų sūneliu išvyko į Berlyną ir įsidarbino namų tvarkytoja.
Viskas klostęsi neblogai – iki tol, kol tų metų rugsėjį Alanas į namus, kur jo motina dirbo, parsinešęs kažką nugvelbęs iš parduotuvės. Tai sužinojęs namų savininkas, anot Elvyros S., vaiką žiauriai sumušęs.
Apie vaiko patirtą smurtą kaimynai pranešė Berlyno policijai. Bet prigrasinta to paties smurtautojo ir apipilta jo pažadais, Elvyra S. pamelavusi, kad sūnelį, sužinojusi apie vagystę, ji sumušusi pati. Neva tik taip ji, būdama lyg vergovėje, besitikėjusi, kad viskas greitai išsispręs ir ji liksianti gyventi Vokietijoje, neprarasianti darbo. Žinodama, kad gana švelniai Lietuvoje baudžiami suaugusieji, pakėlę ranką prieš vaiką, ji net nepamaniusi, kad už tokį nusikaltimą Vokietijoje atsidursianti už grotų.
Įtariama lietuvė tuoj buvo suimta, o jos sūnumi pasirūpino vietos „Carito“ darbuotojai – laikinai įkurdino berniuką globos įstaigoje Šteglico rajone.
Nuo tada marijampolietė savo sūnelio nematė, su juo nebendravo, jokių duomenų apie jį neturi.
Būtų dar tylėjusi?
Elvyros S. pasakojimą išgirdę VTAS darbuotojai, pagal pirmąją pažintį įvertinę, kad ji nėra asociali, nerūpestinga moteris, negalėjo nesistebėti – kodėl ji savo sūnelio taip ilgai neieškojusi? Negi ir toliau būtų tylėjusi, jeigu ne tas noras gauti socialinę pašalpą? Negi per keletą metų niekas brandaus amžiaus moteriai nepatarė, kur kreiptis, jeigu noras auginti savo vaiką nebuvo prapuolęs? Ir negi motinos negraužia sūnelio ilgesys?
Elvyra S. pasakojo toliau. Girdi, kai teismas Vokietijoje pripažinęs jos kaltę ir nuteisęs kalėti, jokių galimybių ką nors nuveikti atimto sūnelio labui nebuvę. Penkis mėnesius tekę praleisti už grotų, o tada teismas paskyręs lygtinę 3 metų laisvės atėmimo bausmę ir išleidęs į laisvę. Bet Vokietijos teisėsaugininkai nuteistai užsienietei paaiškinę, kad savo vaiką ji galėtų atsiimti tik turėdama tinkamą gyvenamąją vietą Vokietijoje ir nuolatines pajamas pragyventi sau bei sūneliui. Esą Vokietijos įstatymai, gindami vaiko interesus, griežtai draudžiantys lankyti jai globos įstaigoje esantį sūnų. Todėl Elvyra, greitai nesuradusi, kaip įsitvirtinti Vokietijoje, 2008-ųjų pavasarį grįžo į Lietuvą ir apie savo paliktą sūnelį nieko nebežino.
Dabar į pagalbą motinai suskubę pareigūnai nevengia replikų, kad moteris į savo vaiką žiūri tik kaip į pamestą vertingą daiktą – girdi, būtų gerai jį susigrąžinti, bet jeigu tam reikia didesnių pastangų – tai tada tiek to, galima apsieiti be jo...
Ona DIRSIENĖ, Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė:
Nemaniau, kad apie šį berniuką taip ilgai negausime žinių iš Vokietijos. Kai tik į mus kreipėsi VTAS ir pati vaiko motina, buvo operatyviai paskelbta mažamečio Lietuvos piliečio tarptautinė paieška, kad sužinotume, kur, su kuo ir kaip jis gyvena, kas juo rūpinasi, koks jo galimas likimas. Buvo išsiųsti reikiami dokumentai ir į Vokietijos teisėsaugos įstaigas, ir į Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kad susisiektų su savo kolegomis Vokietijoje. Per keturis mėnesius – net verčia stebėtis – jokios žinios apie vaiką! Kyla minčių, kad berniukas gali būti jau įvaikintas užsienyje, nes jo motina teigia kažką ten tuomet pasirašiusi – neva nežinanti, ar dėl vaiko atsisakymo, ar dar dėl ko nors. Žinome tik tiek, kad ji mums nemelavo, nes apie jos teistumą gavome teismo nuosprendį iš Vokietijos. Todėl viliamės, kad laikas tarnaus mūsų naudai – dar sužinosime, kur yra mažametis lietuvis. Kol kas galiu tik pasakyti, kad ši istorija turėtų pamokyti kitas į panašią situaciją patekusias motinas, kaip nereikia elgtis. Apmaudu, kad į laisvę išėjusi marijampolietė taip lengvai nuleido rankas dėl sūnelio. Na, gal ji užsienyje kažko nesuprato ar ką nors suprato ne taip. Bet kodėl sūnaus neieškojo ir vėliau, kai tik grįžo į Lietuvą, nesuprantu. Tai – jos klaida.
I. ZUBRICKIENĖ