Nė vienas bent per nago juodymą Rusijos politinę realybę išmanantis žmogus negali abejoti, kad kovo 2 dieną vyksiančius prezidento rinkimus laimės Vladimiro Putino įpėdiniu pasirinktas pirmasis vicepremjeras Dimitrijus Medvedevas. Kas jis per žmogus ir ko galime iš jo tikėtis?
Būsimasis Kremliaus vadovas nuo daugumos dabartinio prezidento aplinkos narių skiriasi vienu esminiu bruožu – jis niekada nėra tarnavęs KGB ar kitose saugumo struktūrose. D. Medvedevas kaip ir V. Putinas baigė teisės mokslus tame pačiame tuomečio Leningrado universitete, o po to dirbo V. Putino vadovaujamame Sankt Peterburgo miesto tarybos užsienio ryšių skyriuje. 2000 metais jis jau vadovavo V. Putino rinkiminei kampanijai, o 2003 metų spalį buvo paskirtas prezidento administracijos vadovu. Tiesa, dar prieš tai jis buvo apdovanotas aukštu postu valstybiniame dujų monopolininke „Gazprom“ – nuo 2002 metų jis yra šio giganto valdybos pirmininkas. Tačiau bene svarbiausias koziris jo kelyje į prezidentus – pirmojo vicepremjero, atsakingo už nacionalinius projektus, postas, kurį jis užima nuo 2005 metų. Užimdamas šias pareigas, D. Medvedevas buvo atsakingas už daugumą Kremliaus vykdytų socialinių programų sveikatos apsaugos, žemės ūkio, švietimo bei kitose srityse.
D. Medvedevas bent jau ekonomikoje laikomas liberalu. Vakarų spauda pasigavusi cituoja jo išsakytą mintį, kad nė viena nedemokratiška valstybė negali pilnai suklestėti. Be to, entuziastingai teigiama, kad, įpėdiniu pasirinkdamas būtent D. Medvedevą, V. Putinas tuo pat metu siekė pasiųsti signalą Vakarams, jog Rusija nelinkusi veltis į konfrontaciją. Juk D. Medvedevo kandidatūra atrodo žymiai patrauklesnė nei košmaras prezidento kėdėje išvysti vieną aršiausių Kremliaus vanagų, buvusį gynybos ministrą, o dabar taipogi vicepremjerą Sergejų Ivanovą. Tačiau ar iš tikrųjų yra taip kaip bandoma įsivaizduoti? Juk būtent D. Medvedevas stovėjo už „Gazprom“ vairo, kai pastarasis ramia sąžine užsukinėjo dujų čiaupus neklusnioms kaimynėms – Ukrainai bei Baltarusijai. O iškart po to, kai buvo paskelbtas įpėdiniu, D. Medvedevas savo pirmtako tonu pareiškė, kad Rusija nebėra ta valstybė, kuriai Vakarai galėtų auklėti tarsi mokinukę. „Dabar mus gerbia ir su mumis skaitosi. Rusija grįžo į dominuojančią poziciją tarptautinėje erdvėje“ – teigė D. Medvedevas.
Vienas iš opozicinio judėjimo „Kita Rusija“ lyderių Eduardo Limonovo teigimu, niekam ne paslaptis, kad V. Putino aplinka D. Medvedevą vadina tiesiog „sūnumi“. Ir niekam ne paslaptis kodėl – dėl begalinės ištikimybės savo vadovui.
Tad jo faktiškas paskyrimas prezidentu reiškia tai, kad V. Putinas bei jo saugumiečių klanas vienokiu ar kitokiu būdu išlaikys milžinišką įtaką Rusijos politiniame gyvenime. Labiausiai tikėtina versija, kad dabartinis Kremliaus vadovas tiesiog persės nuo vienos kėdės ant kitos ir taps ministru pirmininku – šį postą V. Putinui primygtinai siūlo jo pradėtus darbus tęsti linkęs D. Medvedevas. Tokiu atveju Rusijoje įsigalėtų „dviejų carų“ valdžia, kur viršesnis būtų premjero kėdėje sėdintis monarchas. Kodėl?
Visų pirma, norėdamas sutramdyti Kremliaus administracijoje įsigalėjusių buvusių saugumo struktūrų darbuotojų tarpusavio vaidus, D. Medvedevas atramos bus priverstas ieškoti pas V. Putiną. O vaidai, esant silpnam prezidentui, tik aštrės. Jau dabar net pats V. Putinas nesusitvarko su visais maištininkais. Dar spalio 9 dieną KGB laikų V. Putino bendražygis, o dabar Federalinė narkotikų kontrolės tarnybos vadovas Viktoras Čerkesovas išplatino atvirą laišką, kuriame skelbė, kad konkuruojantys saugumiečių klanai kyla į tarpusavio karą.
Be to, kadangi būsimasis Kremliaus vadovas neturi darbo KGB bei kitose saugumo struktūrose patirties, tai KGB įpėdinės FST lojalumas visų pirma turėtų būti nukreiptas į premjero kėdėje sėdintį V. Putiną. Galimi ir regioninių vadukų maištai: juk Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas yra asmeniškai lojalus tik V. Putinui.
Net jei V. Putinas nuspręstų trauktis iš didžiosios politikos, kas neatrodo tikėtina, D. Medvedevas užtikrintų jam saugius atsitraukimo kelius bei garantuotų asmens bei aplinkos neliečiamumą. O labiausiai tikėtina, kad V. Putinas grįš, klausimas tik kada: po D. Medvedevo kadencijos pabaigos, o gal anksčiau. Galimų scenarijų begalė: ir ekonominė krizė, po kurios V. Putinas sugrįžtų tarsi gelbėtojas, ir netikėtas D. Medvedevo atsistatydinimas.
Scenarijai galimi įvairūs, tačiau realių pokyčių artimiausiu metu Rusijoje tikėtis sunku.
