Trečius metus iš eilės šunų kinkinių Baltijos taurės varžybose triumfavusi Indrė Daujotienė tvirtino, kad iškovoti titulai – kasdienio darbo nuo ryto iki vakaro įvertinimas. „Tai sąlyginai mažas sportas, tačiau suteikia daug džiaugsmo ir sveikatos tiek šeimininkui, tiek šunims“, – interviu balsas.lt sakė moteris.
Savaitgalį Jadagoniuose vykusiame finaliniame Baltijos taurės etape varžėsi visų klasių kinkiniai – nuo šešių šunų tempiamo keturačio iki vieno šuns ir dviračio. „Tai – sportas visiems. Nėra jokio amžiaus limito, jei važiuoji kinkiniu. Aišku, ne vaikams, bet šiaip, kol gali paeiti, gali važiuoti, jei gerai paruoši šunis“, – tikino šeštus metus šunų kinkinių sportu užsiimanti I. Daujotienė.
Šiandien su kitais šešiais Lietuvos ekipažais į Italijoje savaitgalį vyksiantį pasaulio šunų kinkinių čempionatą išvykstanti I. Daujotienė teigė, kad pernai Europos čempionate buvo šešta, o šįmet buvo nusitaikiusi į penketuką. „Tačiau paskelbti sąrašai, tai galvoju, kad gali ir nepavykti prasibrauti į penketą. Mėginsime“, – kalbėjo ji.
– Pergalė Baltijos taurės varžybose. Ką ji reiškia?
– Tai daugiau hobis, kuriuo labai „smarkiai susergama“. Smagu laimėti, matai, kad tie namų darbai gerai padaryti, juk žiemą vasarą, nuo ryto iki vakaro dirbi su tais šunimis. Bendrauji, treniruoji. Matosi, ką padarei ir ko trūksta.
– Treniruojasi ne tik šunys, bet ir jūs?
– Aš mažiau, nes pasirinkau kinkinių klases, kur fiziškai žmogui reikia mažiausiai kažką veikti. Jei gerai paruoši šunis, bėgti nereikia.
– Kaip atrodo šunų treniruotės?
– Čia labai platu. Pasiruošimas susideda iš kelių etapų. Vasarą šunys palaidi, nekinkyti bėgioja, palaikoma sportinė forma. Rudenį prasideda sugrįžtamasis periodas – negreitai renki tuos kilometrus, jėgos treniruotės, kad mokėtų stipriai tempti, komandinės, intervalinės, greičio ir ištvermės treniruotės. Daug kas paimta iš žmonių sporto. Priklauso, kam ruošiesi. Pora savaičių iki lenkynių vyksta repeticijų treniruotės. Žinai, kur važiuosi, kalnai, šaknys, posūkiai, mėgini imituoti tai namuose. Tai visas mokslas.
– Nuo ko pradėti šiame sporte? Kaip jūs į tai „įsivėlėte“?
– Reikia šunį įsigyti (juokiasi). Mums viskas prasidėjo kaip ir 90 proc. kitiems pasaulyje nusipirkus Sibiro haskį ir kažkur „toli girdėjus“, kad čia kinkinio šuo. Pabandai, įsigyji antrą, trečią, tuomet pamatai, kad egzistuoja lenktynėse kiti šunys, gerokai greitesni, specialiai tam veisiami. Jei patinka, gali važiuoti su Sibiro haskiais, nori ekstremalaus sporto – yra specialūs „miksai“, klasių pasirinkimai, gali važiuoti greitai su daug šunų, gali su mažiau. Turi vieną šunį, gyveni meiste, paimi dviratį ir prašau – gali dalyvauti. Šunims ir šeimininkui sveika, vienas kitą verčia judėti.
– Ar sunku buvo apsieiti be kolegų patarimų ir konsultacijų?
– Be abejo jos reikalingos. Tik taip gali kažko išmokti. Buvome „nagli“, kai pradėjome – rašėme, skambinome, lindome visiems į akis, kaip, ką, kodėl. Kai kurie nemėgsta dalintis paslaptimis, bet yra žmonių, kurie mielai priima. Tai sąlyginai mažas sportas, todėl ir konkurentams padedame, kad tik konkurencija būtų. Viską papasakosime, ir parodysime.
– Visa pradžia šiems šunims buvo Šiaurėje, kur sniegas...
– Pradžia ten buvo, bet šie šunys, kurie gyvena čia, jau kelintos kartos. Jie jau Šiaurėje negalėtų pritapti. Aišku, prisitaiko prie klimato sąlygų. Jei atsivežtum šunį iš Aliaskos, jam būtų šioks toks diskomfortas, lygiai taip pat, kaip bet kuriam Sibiro haskiui, nuvežtam į Šiaurę iš mūsų platumų. Adaptacija – reikėtų kelių kartų.
– Kiek šunų šiuo metu turite?
– 30, bet ne visi kinkomi. Šiuo metu treniruojasi 20. Pakinkyti galima bet kurį šunį, bet ar jis galės bėgti aukštu lygiu, čia jau lemia individualios savybės. Iš tų 20 šunų 12 yra pramogai, vaikams skirti žiemą pasivėžinti. Mano interesų jie nebetenkina. Yra A, B ir C komandos. Duodi jaunikliams šansą, pamėgina, ne visi turi ir tokį azartą. Kaip mano dabartinis kinkinys – jei tik važiuotų karutis, jie patys prabėgtų trasą. Jie sutiks kitą ekipažą, aplenks ir nuvažiuos toliau. Jiems daugiau niekas neįdomu. Jie lenktyniauja.
Kiek namie be jūsų dar dirba su šunimis?
Vyras iš darbo grįžta tik 19 val., o aš dirbu iš namų. Patys viskuo pasirūpiname. Septynerių metų dukra susitvarko su 20 šunų. Išvaro į kiemą, pašeria, užsiima.
Finalinio Baltijos taurės etapo rezultatus galite rasti paspaudę čia
