Politikai itin greitai pakeitė plokštelę: kalbas apie pasaulinės ūkio krizės pabaigą pakeitė įtikinėjimai, kad antrąją krizės bangą vyriausybės pasiruošusios atremti daug geriau nei pirmąją.
Toks blaškymasis kelia įtarimą, kad apie tikrąjį krizės mastą ir pobūdį arba nelabai žinoma, arba nenorima šnekėti.
Kokia tai krizė? Pasaulyje kol kas nesiaučia globalios stichinės nelaimės. Tiesa, gamta iškrečia netikėtų pokštų – Žemės drebėjimas supurto net JAV sostinę.
Vis dar nevyksta pasaulinis karas, o tai, kas vyksta, yra menki susidūrimai, palyginti, pavyzdžiui, su Antruoju pasauliniu karu.
Taigi nei gamybos ištekliai, nei darbo jėga nėra masiškai naikinami. Nesileisdami į gilius išvedžiojimus pripažinkime, kad katastrofos siaučia nuosavybės santykių srityje: kai kas turėjo akcijų, o jos ėmė ir nuvertėjo, kai kas pasiskolino, bet negali grąžinti kredito ir taip toliau.
Tarptautinių atsiskaitymų bankas, kurio akcininkas yra ir Lietuvos centrinis bankas, pernai paskelbė, kad pasauliniai įsipareigojimai pagal išvestinius finansinius instrumentus 2009 m. sudarė 604 trilijonus dolerių, o pasaulio bendrasis vidaus produktas (BVP) tais pat metais siekė 60 trilijonų dolerių. Ir vėl nesileisdami į ekonomikos gelmes apibendrinkime: pasaulio skolos vien pagal tuos išvestinius instrumentus sudaro 1 000 proc., palyginti su pasauliniu BVP.
Klausimas: kaip tokios skolos gali atsirasti? Tarkime, turėdamas Jono ir Petro vekselius jūs tuos skolos popierius pateikiate kaip užstatą ir gaunate iš banko kreditą. Skola garantuojama kitų subjektų skola. Pavyzdys primityvus, tačiau nesunku įsivaizduoti, kad tokių skolų, gautų įkeitus skolas, grandinės gali tapti ilgos ir sudėtingos. Gali, jeigu tai leidžia finansinę sferą reguliuojantys įstatymai. Pastaraisiais dešimtmečiais bent jau JAV bankų veikla buvo vis mažiau varžoma.
Klausimas: kada šis burbulas sprogs? Viena vertus, jis po truputį sproginėja ir tie supurtymai numeruojami: „krizė 1.0„, dabar jau ir „krizė 2.0“. Skola yra užstatui tinkamas turtas, kai turima vilties skolą atgauti. Pasaulio skola apskritai beviltiška. Vaizdžiai kalbant, Amerika tėra paskolinta vieną kartą, o pasaulis paskolintas dešimtį kartų.
Leninas 1916 m. rašė, kad pasaulis pasidalijęs į saujelę šalių, kurios lupikauja, ir šalis skolininkes. Šiais laikais buvusios lupikautojos pačios prasiskolino.
Praėjus 80 metų nuo Lenino įžvalgų kapitalizmo būklę nagrinėjo George'as Sorosas ir leniniškai perspėjo: „Bijau, kad finansinės krizės sukelti politiniai įvykiai gali nušluoti pačią pasaulinę kapitalizmo sistemą. Taip yra atsitikę anksčiau.“
Ką reiškia „nušluoti“? Valstybės perėmė bankų skolas ir todėl pačios atsidūrė ties bankroto riba. Kitas žingsnis – skolų naikinimas ir restruktūrizavimas politinėmis priemonėmis. Vadinkime tai „komunizmu“.
Kapitalistinės valstybės, matyt, neturi kitos išeities, kaip tik skolinantis vis daugiau gelbėti savus kapitalistus. Pavyzdžiui, šiomis dienomis kompanijos „Sony“, „Toshiba“ и „Hitachi“ sujungė skystųjų kristalų ekranų, skirtų išmaniesiems telefonams, gamyklas ir 70 proc. naujos kompanijos akcijų pardavė prasiskolinusiai valstybei. Taip siekiama apsaugoti rinką nuo kinų ir petų korėjiečių konkurencijos.
Kada JAV, Japonijos ir kitų išvystytų šalių valstybiniai sektoriai dydžiais pralenks atitinkamą Baltarusijos rodiklį? Gal jau?
Finansų srityje JAV ir Europa galbūt išvengs staigios „naktinės reformos“ kaip Lietuvoje, bet gali būti, kad Lietuvos narystės euro zonoje sąlygos labai pasikeis – pavyzdžiui, Lietuvos mokesčiai ir kiti su nacionaliniais finansais susiję dalykai bus nustatomi Briuselyje ar Frankfurte.
Kadangi Lietuva yra pasaulinių finansų užkampis ir akcijų rinkos bangos mus pasiekia mažomis bangelėmis, krizės 2.0, 3.0 ir t. t. čia pasireikš ne tiek finansų karštlige, kiek BVP trūkčiojimais ir susitraukimais.
Lietuviai gali guostis, kad šuo ir kariamas pripranta, todėl jo negalima pakarti dukart.
