Anot „CV-Online“ marketingo vadovės Ritos Karavaitienės, šiandien lietuviai gerai apsvarsto esamas darbo galimybes Lietuvoje ir neskuba emigruoti.
„Tai su emigravimu iš tikrųjų pasikeitusios tendencijos. Jeigu anksčiau būdavo gan drąsiai emigruojama, nes buvo siekiama didesnio atlyginimo, būdavo galima uždirbti ženkliai daugiau ir emigruodavo ne tik sezoniniam darbui, pavyzdžiui, vasarą padirbėti, bet ilgesniam laikotarpiui.
Dabar žmonės gerokai paskaičiuoja – ar tikrai verta ir gal galima pirmiausiai pasižiūrėti kitų darbo pasiūlymų Lietuvoje. Nes tai, ką siūlo užsienyje, galima suskirstyti į kelias tokias stambesnes grupes. Pirmiausia krypčių prasme, – tai vyrauja Olandijos ir Vokietijos kryptis. Darbai priklauso nuo sezono, jei Olandija, tai gali būti žemės ūkyje, bet dažniausiai tai būna gamyba, sandėliai, transportas ir inžinerija.
Kai prasideda aukštesnės kvalifikacijos darbai, galima tikėtis kažko tokio stipresnio, didesnio atlyginimo, bet jeigu siūlomi nereikalaujantys itin aukštos kvalifikacijos – atsiranda toks klaustukas „ar tikrai verta?“, – sako ji.
Emigrantų centru išlieka Skandinavijos šalys, tačiau dėl aukšto pragyvenimo lygio, lietuviams tenka pagalvoti ar tikrai verta, mat sudurti galą su galu gali kilti iššūkių.
„Kita kryptis yra Skandinavijos šalys, kur vėlgi ieškomi darbuotojai. Toks dažnesnis atvejis yra statybos, inžinerija, aišku, pasitaiko tokių skelbimų ir turizmo sektoriuje arba gamybos, žuvies perdirbimo.
Vėl kyla klaustukas – ten pragyvenimo lygis ženkliai aukštesnis. Yra variantų, kad žmonės renkasi emigraciją, bet priklauso nuo to kokį darbą jie turi šiuo metu, koks tas atlyginimas ir kokie yra šansai susirasti geresnį Lietuvoje“, – pasakoja R. Karavaitienė.
Į užsienį sparnus skleidžia lietuviai, kurie kritinėje situacijoje yra priversti išvažiuoti į užsienio šalis. Tačiau R. Karavaitienė pabrėžia, kad žmonės apsvarsto galimybes ir ieško patogaus darbo – dairosi regionuose.
„Iš tokių gal tipinių variantų daugiau yra susiję su regionais, kur pavyzdžiui nėra stiprių darbo rinkai paklausių įgūdžių, neturi itin kažkokios svarios darbo patirties arba yra dirbęs paprastesnius, aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus.
Ir tuomet Lietuvos regione nelabai turi pasirinkimų, o kvalifikacija neišneša į aukštesnį lygį ir tada taip būna, kad su turima kvalifikacija lyg ir apsimoka važiuoti į užsienį padirbėti. Bet tokie stiprūs skaičiavimai vyksta.
Yra dar viena kryptis, bet čia daugiausiai prasideda balandžio mėnesį – tai yra Pietų šalys, kur daugiausiai darbuotojų reikia: viešbučių, turizmo sektoriuje, klientų aptarnavime (barmenai, padavėjai, animatoriai ir panašiai). Tai ten atlyginimai apskritai nieko įspūdingo, grandiozinio, tik patrauklumas būna, kad stengiasi Pietų kurortai suvilioti jaunimą, kuris dirbdamas Pietų šalyse dirba ir tuo pačiu lyg ir atostogauja. Tai eina tiesiog per kitą prizmę, bet kaip pagrindinis kažkoks tikslas, kad užsidirbti daug pinigų, tai nėra taip.
Su emigracija, šiuo metu, yra klaustukų. Vos ne pirmo pasirinkimo darbai – pirmiausia žiūrima, kas yra Lietuvoje, mano mieste, vos ne mano regione ir tik paskui žiūrima, kokios alternatyvos yra užsienyje ir iš esmės, kai būna prispausti situacijos, kai nebėra variantų Lietuvoje, tada dairomasi užsienyje“, – sako ji.
Ar dabar tinkamas metas keisti darbą? Prašyti didesnių atlyginimų?
Pasak R. Karavaitienės, darbuotojai vengia kalbėti apie darbo atlygio kėlimą ypatingai tuomet, jei darbdavys skundžiasi, kad įmonei sunkūs laikai. Kita bėda – savivertės neturėjimas. „CV-Online“ marketingo vadovė sako, kad žmonės bijo prašyti didesnės algos, kuri atitiktų jo vertę įmonėje, nes galimai nesijaučia vertingais darbuotojais.
„Atlygio klausimu vos ne idealiu variantas būtų, jeigu būtų darbdavio nustatyta tvarka, kokia atlygio sistema, kada mes kalbame apie atlygio pakėlimą: kartą per metus, du kartus per metus.
Mes matom ir darbo skelbimuose, kad būna tokių prierašų, kad „atlyginimą peržiūrime kiekvienais metais“. Tai jie lyg ir garantuoja tokį užtikrinimą, kad mes apie atlyginimą nebijome kalbėti, kad mes inicijuojame pokalbį dėl atlyginimo, bet šiaip paėmus bendrai atlyginimo klausimas vis dar tabu ir ne visi darbuotojai drįsta kalbėti apie atlyginimą, ypač jeigu iš darbdavio nuolat girdi kažkokia neigiamas žinias: sunkūs laikai, sumažėjo apyvarta arba sutrūko tiekimo grandinės, arba dar kažkas stringa.
Jeigu girdi tokias neigiamas žinias, darbuotojams psichologiškai tampa dar sunkiau kalbėti apie atlyginimo kėlimą, ypač jeigu darbdavys neinicijuoja to pokalbio ir nėra tokios atlygio politikos, kad mes apie atlyginimą kalbame kartą per metus, nėra pavyzdžiui metinių pokalbių arba pusmetinių pokalbių.
Tai iš esmės, labai priklauso nuo situacijos, kaip pavyzdžiui regionuose, jeigu darbuotojas neturi kažkokio didelio pasirinkimo, nėra tam regione daug stiprių darbdavių, pavyzdžiui, yra ten tik keli smulkūs, pavieniai, kur visi vienas kitą pažįsta, tas kalbėjimas apie atlyginimą žmogų vėl gąsdina – o kas jeigu?
Bet čia iš esmės yra mentaliteto klausimas ir toks savivertės vos ne klausimas, ir pasitikėjimo savimi klausimas. Jeigu tu esi vertingas specialistas, įmonei nešantis naudą, kuriantis vertę, jeigu apie atlyginimo pakėlimą nekalbama metus – drąsiai galima apie tai kalbėti, nes situacija rinkoje keičiasi, ta pati infliacija padaro savo ir jeigu atlyginimas nebuvo pakeltas per metus galima su darbdaviu eiti kalbėti, bet reikia tam pasiruošti, pasidaryti namų darbus“, – teigia ji.
Kaip pasiruošti prieš prašant didesnio atlyginimo?
Anot R. Karavaitienės, reiktų ne tik įsivertinti savo vertę, bet nepamiršti apsidairyti aplink: patikrinti kitų įmonių siūlomus atlyginimus už tokias pačias pareigas ir peržvelgti darbo specifiką.
„Reiktų pasitikrinti, kokia situacija yra darbo rinkoje, konkrečiai su jūsų pareigomis tik kitose įmonėse. Tam galima pasinaudoti viešai prieinamu įrankiu. Pavyzdžiui „Manoalga.lt“, kur galima suvesti savo pareigų duomenis ir pasižiūrėti, kiek uždirba kiti tose pačiose pareigose, kitose įmonėse, kad būtų lyg ir toks palyginimas: turiu šansų uždirbti daugiau, koks tas rinkos vidurkis, o kiek galima tikėtis, kitose įmonėse?
Toks pasitikrinimas galėtų būti antras, – pagal darbo skelbimus esančius karjeros portaluose, tiesiog pasižiūrėti, kokius atlyginimus siūlo darbdaviai toms pačioms pareigoms kitose įmonėse. Ir pasižiūrėti ne tik pareigų atlyginimą, bet ir pasitikrinti, o kokie yra nurodomi reikalavimai tose darbo pasiūlymuose pareigų ir ne tik reikalavimai, bet ir darbo pobūdžio aprašymas.
Jeigu matote, kad atitinkate šiuos reikalavimus, kad darbo pobūdis yra labai panašus ir matote, kad kitoje įmonėje galima uždirbti gerokai daugiau – reikia apie tai kalbėti“, – sako R. Karavaitienė.
Vilniaus universiteto ekonomistas Romas Lazutka sako, kad šios dienos tendencija rodo, jog gali laukti ekonominis stabtelėjimas dėl mažėjančių darbo vietų. Koją gali pakišti ir įmonės, kurios ne tik konkuruoja tarpusavyje, bet ir atleidžia darbuotojus, nes žmogaus rankas vis sparčiau keičia technologijos.
„Jeigu kalbėtume apie kažkokius masinius dalykus, tarkim, emigracijos ar atlyginimų didinimus, – tai žinoma, kad tie makroekonominiai dalykai, aplinkybės turi įtakos, bet atskirų žmonių gyvenime tai gali būti skirtingai. <...> Dabar ką matome, tai yra toks ekonomikos stabtelėjimas ir, žinoma, kad jis dažnai pasireiškia tuo, kad mažėja darbo vietų sunkiau įsidarbinti. Tai yra, matyt, kad žmonės pradės labiau laikytis tų turimų darbų.
Bet čia, kaip tendencija, o atskiri žmonės labai įvairiai bus, vis tiek žmonės darbus keičia. Vien todėl, kad būna įmonės, kurios mažina darbuotojų skaičių. Būna, kad kai kurios užsidaro, nes konkurentai išsiplečia“, – teigia R. Lazutka.
Ateities prognozėje R. Lazutka nemato emigracijos klausimo, mat šiuo metu padėtis yra stabili.
„Nelabai dabar jau yra tokių vietų, kad labai skirtųsi gyvenimo lygis, atlyginimai. Aišku, jie skiriasi, bet turi būti dideli skirtumai, kaip matėm, kad skyrėsi atlyginimai, kokius keturis kartus, tai tada žmonės mesdavo darbus, važiuodavo į Londoną ir ten už minimalią algą išgyvendavo geriau negu, kad čia būtų be darbo visai arba dirbtų už minimalią algą.
Bet dabar, kur būtų žymiai geriau ir apsimokėtų įveikti tuos visokius kultūrinius ir kitokius barjerus, kad finansinė padėtis būtų žymiai geresnė – matyti, kad tokios didelės emigracijos negalime tikėtis, nebent su ekonomika ateityje būtų labai prastai. Bet kol kas tai ne“, – sako ekonomikas.
