Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis tvirtina, kad Lietuvos valstybės tarnybos modelį reikia keisti. Jo teigimu, dabartinis "karjeros" modelis sunkiai suvokiamas daugumai žmonių, nelankstus ir vangiai prisitaikantis prie sunkmečio sąlygų.
- Kaip vertinate Lietuvoje veikiantį valstybės tarnybos modelį? Ar jis pakankamai lankstus, veiksmingas ir prisitaikantis prie sunkmečio sąlygų?
- Dabartinis valstybės tarnybos modelis pirmiausia yra blogas dėl to, kad jis absoliučiai neaiškus mokesčių mokėtojams. Kas tie valdininkai? Valdininkų nėra - yra valstybės tarnautojai. Tačiau tarp jų esama ir statutinių pareigūnų, ir karjeros valstybės tarnautojų, ir politinio pasitikėjimo tarnautojų. Taip pat yra teisėjų, institucijų vadovų, politikų. O viešajame sektoriuje dirba ir mokytojai, ir gydytojai, ir kultūros darbuotojai.
Lietuvoje yra apie 850 valdymo įstaigų ir institucijų, kuriose darbuojasi beveik 80 tūkst. žmonių. Minėtos įstaigos priklauso Seimo, prezidentūros, Vyriausybės, savivaldybių, Generalinės prokuratūros ir teismų įtakos sritims. Visa ši sistema mokesčių mokėtojams atrodo labai paini.
- Taigi viena didžiausių blogybių - valstybės tarnyba žmonėms nesuvokiama. Kas dar negerai?
- Prasidėjus krizei matyti, kad Lietuvoje veikiantis valstybės tarnybos modelis yra nelankstus. Valstybės tarnybos įstatymas buvo kuriamas maždaug nuo 2001 metų - kai aprimo Rusijos krizė. Visą tą laiką ekonomika kilo, o valstybės tarnautojų korpusas pamažu didėjo. Dabar, kilus krizei, pinigai ėmė tirpti, ir visa sistema pasirodė esanti labai nelanksti reorganizacijos atžvilgiu.
Normalu, kad žmogaus, išėjusio vaiko auginimo atostogų, iš darbo atleisti negalima. Bet kai tas žmogus dirba skyriuje, kurį vėliau norima reorganizuoti ir naikinti, susiduriama su problema - pasirodo, kaip įvardija kai kurie teisininkai, ir to skyriaus naikinti nevalia. Taip pat nelanksti yra nuostata, reikalaujanti įspėti darbuotoją apie reorganizavimą ne mažiau nei prieš keturis mėnesius. Siekiame, kad įspėjimo terminas būtų sumažintas iki dviejų mėnesių.
Kita problema - daug kas priklauso nuo įstaigų vadovų, kuriuos riboja tik Vyriausybės nutarimas dėl maksimalaus pareigybių skaičiaus (jei institucija yra Vyriausybės įtakos sferoje) ir iš biudžeto gaunami finansai. Esant tokiai padėčiai atsiranda neužimtų etatų. Pinigai tiems etatams skiriami, "sutaupomi" ir vėliau išdalijami kaip priedai.
- Dabartinis valstybės tarnybos modelis pradėtas kurti dar 1998 metais - tuomečio ministro Kęstučio Skrebio vadovaujamoje ministerijoje. Tarp pakviestų ekspertų buvo ir specialistų iš Ispanijos, nors jų įgyvendinamos idėjos, kaip tada patyliukais kalbėta, priminė ispanų diktatoriaus Franko laikus. Kam tokiai mažai valstybei kaip Lietuva reikalinga tokia griozdiška, nelanksti ir neaiški, anot Jūsų, valstybės tarnyba?
- Valstybės tarnybos departamentas - įstaiga prie VRM - aiškina, kad mūsų valstybės tarnyba, palyginti su Latvijos, Estijos ir Slovėnijos, nėra griozdiška. Tačiau įtariu, jog palyginimo bazės yra gana sudėtingos. Lietuvoje iš tikrųjų pasukta karjeros valstybės tarnybos modelio kūrimo keliu, įterpus šiek tiek vadinamojo postų modelio elementų. Karjeros modelis egzistuoja Ispanijoje, Vokietijoje.
- Bet juk tai didelės valstybės, o Lietuva - maža.
- Britams ir skandinavams būdingesnis "postų" modelis. Manau, Lietuvai irgi reikia pradėti labiau orientuotis į šį modelį.
- Ar jau yra tendencija atsigręžti į "postų" modelį?
- Taip, yra.
- Ar Jūs asmeniškai imatės iniciatyvų, kad mūsų valstybės tarnyba būtų lankstesnė ir suprantamesnė žmonėms?
- Žinoma, imsiuosi, bet pirmiausia turime parengti valstybės tarnybos koncepciją. Vyriausybė mus įpareigojo tai padaryti iki 2010 metų pirmojo ketvirčio. Seimo komitetas paprašė padaryti greičiau, ir darbas jau artėja prie pabaigos. Tačiau tai, kaip minėta koncepcija rengiama Valstybės tarnybos departamente, nepatinka nei man, nei Seimo komitetui. Jie siūlo atlikti tik kosmetinius pokyčius. Rudenį vyks rimtos diskusijos šiuo klausimu, į jas, matyt, įtrauksime ir mokslininkus.
- Šiuo metu skiriant atlyginimų priedus lyg ir esama diskriminacijos: karjeros tarnautojai gauna trijų laipsnių priedus, o politinio pasitikėjimo tarnautojai negauna. Kodėl?
- Dabar ne laikas kalbėti apie priedus politinio pasitikėjimo tarnautojams, nes nėra pinigų. Kaip tik sumažinome kvalifikacinius priedus karjeros tarnautojams: dabar jų maksimali riba - 30 procentų. Maža to, neaišku, kaip ir kas galėtų suteikti kvalifikacinę klasę politinio pasitikėjimo tarnautojams. Juk jiems reikalavimai visai kiti nei karjeros tarnautojams.
Komisijos, suteikiančios kvalifikacines klases karjeros tarnautojams, netiktų politinio pasitikėjimo tarnautojų kvalifikacijai vertinti. Savo ruožtu tie, kurie priims į darbą politinio pasitikėjimo tarnautoją, bus labai subjektyvūs vertindami jo kvalifikaciją, norės iškart suteikti jam aukščiausią kategoriją. Iki šiol problema buvo sprendžiama mokant priedus už papildomą darbo krūvį arba už aukštos kvalifikacijos darbo krūvį.
- Jei politinio pasitikėjimo tarnautojai, kurių padėtis, palyginti su karjeros tarnautojais, ir taip nėra stabili, bus diskriminuojami dar ir pajamų atžvilgiu, kokie motyvai skatins aukštos kvalifikacijos asmenis rinktis darbą politinio pasitikėjimo lygiu? Visi veržte veršis į karjeros tarnybą.
- Tai ir yra antras lazdos galas, kai renkamės tarp "karjeros" ir "postų" valstybės tarnybos modelių. Viena vertus, "postų" sistema - lankstesnė. Bet Lietuva maža, aukštos kvalifikacijos žmogiškieji ištekliai joje riboti, o politinių partijų - daug, ir jos daro didelę įtaką skirstydamos postus. Ar galėtų visos partijos ir jų koalicijos surinkti reikiamą skaičių kvalifikuotų pareigūnų, jei turėtume "postų" modelį? Abejoju. Todėl, manau, būtina rasti pusiausvyrą tarp "karjeros" ir "postų" modelio.
Šiaip ar taip, prezidento ir premjero patarėjų pareigos atitinka gana aukštas kategorijas atlyginimų atžvilgiu - daug vidutinės kategorijos karjeros tarnautojų gali tik pavydėti politiniams patarėjams. Tačiau jie būna neteisūs manydami, kad politinio pasitikėjimo pareigūnai neturi beveik jokios atsakomybės naštos. Ta atsakomybė tikrai yra.
- Kokių negerovių pavyko aptikti atliekant auditą vidaus reikalų sistemoje?
- Kai generaliniu komisaru tapo Vizgirdas Telyčėnas, Policijos departamente, siekiant išsiaiškinti tam tikrų statybų aplinkybes, atliktas auditas. Jo išvadose parašyta, kad kai kurių objektų statyba buvo nepagrįstai įslaptinta. Statybos pradėtos neskelbiant konkurso, ir tai galėjo turėti įtakos darbų kainai - ji buvo gerokai didesnė nei rinkos kaina.
Mes tą medžiagą perdavėme Generalinei prokuratūrai. Statybas vykdė Logistikos centras, kuris dabar išformuojamas ir jungiamas prie Policijos departamento. Generalinė prokuratūra savo ruožtu nustatys kaltus asmenis.
- Visa tai vyko, kai Policijos departamentui vadovavo Vytautas Grigaravičius?
- Taip. Į audito akiratį pateko Elektrėnų, Ukmergės komisariatai ir objektas Minsko plente.
- Kam tektų atsakomybė, jei Generalinė prokuratūra patvirtintų pažeidimus?
- Tiesioginė atsakomybė - Logistikos centrui. Šiaip ar taip, medžiaga yra prokuratūroje, vyksta ikiteisminis tyrimas.
- Ar dėl visuotinio taupymo vajaus smarkiai gali nukentėti policijos darbo efektyvumas? Ar mažės patrulių? Ar bus mažinamos gatvėse dirbančių policininkų algos?
- Policijos departamentas, visa policijos sistema yra atskiras asignavimų valdytojas. Pinigų kiekį jai nustatys Seimas. Policijos sistemai vadovauja prezidento skiriamas generalinis komisaras. Policijos departamento atsakomybė - kaip bus užtikrintas viešasis saugumas esant dabartiniam finansavimui. Jis iš pradžių pareiškė, kad teks atleisti daug pareigūnų. Mano manymu, šis pareiškimas prasilenkia su tiesa ir yra pernelyg drastiškas.
Mąstome apie galimas taupymo priemones. Galima atsisakyti tam tikro nekilnojamojo turto, sujungti ir sumažinti kai kurias specializuotas įstaigas prie Policijos departamento, atsisakyti policijai nebūdingų funkcijų, tokių kaip privati apsauga.
- Kodėl apskritai ši funkcija atsirado?
- Nuo senų laikų buvo policijos padalinys, kuris teikdavo apsaugos paslaugas. Teismas yra paskelbęs, kad šias paslaugas teikianti policija sukuria nelygias konkurencijos sąlygas privačios saugos srityje: juk į mėlynus žiburėlius kitaip reaguojama nei į geltonus. Taip neturėtų būti. Yra ir teorinė galimybė, kad pagal privatų iškvietimą kur nors nuvykęs policijos patrulis tuo metu neužtikrina viešosios tvarkos. Policijos departamentas sutinka, jog nebūdingų funkcijų reikės atsisakyti, tačiau neskuba to daryti, nes mato jas kaip papildomą pajamų šaltinį, ypač svarbų dabartiniu sunkmečiu.
Darbuotojų atleidimas - kraštutinė priemonė. Bet jei jau tektų atleisti, tada daugiau - vadovybės, o ne gatvėse dirbančių pareigūnų.
- Ar neišeis priešingai - pagal biurokratinės savisaugos tradicijas?
- Mes galime tik patarti. Sprendimus turi priimti Policijos departamentas.
- O kas prižiūri tų sprendimų priėmimą ir vykdymą?
- Politiniu požiūriu turėtume prižiūrėti mes. Tačiau instrumentų atžvilgiu tai galime daryti nebent per pasitarimus; esminis valdymo instrumentas vis dėlto yra generalinio komisaro įsakymai.
- Skiriant generalinį komisarą dalyvauja ir prezidentas, ir vidaus reikalų ministras, ir premjeras. Atsiskaitoma prezidentui, bet kaip gali prezidentūra, neturėdama reikiamų resursų, prižiūrėti viso Policijos departamento darbą?
- Generalinio komisaro skyrimo sistema susiklostė tradiciškai. Nors visų kitų statutinių struktūrų vadovus skiria ne prezidentas. Tačiau policija didelė, joje dirba per 12 tūkst. žmonių. Dėl pavaldumo - manyčiau, kad generalinį komisarą turėtų skirti vykdomoji valdžia. Jei atsakomybė - ministro, ministerija ir turėtų labiau dalyvauti. Bet Lietuvoje susiklostė taip, kad skiria prezidentas. Raimondo Šukio ir V.Grigaravičiaus konfliktas šiuo atžvilgiu išryškino visus "aštrius kampus".
Vladimiras LAUČIUS
