„Kas beatsitiktų, mes einame savo keliu“, – tai anaiptol ne Almonto Kybarto šūkis ar gyvenimo taisyklė, kurios jis nenukrypstamai laikosi. Tai tik vienas sakinys, ištartas ilgo pokalbio metu. Tačiau jis labai gerai atspindi Balsas.lt pašnekovo – elektronikos ir kitų antrinių žaliavų supirkimu, surinkimu, perdirbimu ir prekyba užsiimančios įmonės „EMP Recycling“ vadovo A. Kybarto nuostatas ir požiūrį į verslą.
Už kovą su krize – tarptautinis apdovanojimas
2010-siais atsiimdamas vokiečių įsteigtą prizą „Už sėkmę krizės metu“, A. Kybartas sakė, kad kiekviena įmonė gali įveikti krizę, jeigu bus keli svarbiausi dalykai. Pirmasis – kolektyvo ištvermingumas, tikėjimas tuo, ką daro, ir pasitikėjimas vadovais. Antrasis – idėjų atsarga. O trečiasis – nebijoti prarasti tai, ką pats sukūrei.
Vokiečių įsteigtas apdovanojimas Lietuvos įmonei atiteko dėl to, kad pasirinko efektyviausias kovos su sunkmečiu priemones: atrinko pelningiausias, į eksportą nukreiptas veiklas, optimizavo darbuotojų skaičių, pertvarkė logistiką, sugebėjo derėtis su kreditoriais ir kt. Todėl po sunkių ir milijoninius nuostolius atnešusių 2009-ųjų, pernai „EMP Recycling“ (EMP) baigė beveik be jų. O 2011-uosius planuoja baigti jau skaičiuodami pelną.
Dabar įmonės įkūrėjas, pagrindinis akcininkas ir vadovas A. Kybartas jau gali pasidžiaugti, kad dėl sprendimų, priimtų per sunkmetį, padidėjo įmonės efektyvumas, tačiau neslepia, jog buvo tokių akimirkų, kai pats abejojo ar nebankrutuos.
Šis pokalbis su EMP generaliniu direktoriumi – apie verslininko kovą su krize, kurioje pavyko tapti laimėtoju, ir apie bemieges naktis bei sunkius sprendimus, be kurių įmonė kažin ar būtų išgyvenusi – apie tuos laikus, kai klausimas „kaip rytoj pasakyti dar keliems žmonėms, kad juos atleidžiame, bet neturime pinigų sumokėti išeitines kompensacijas?“ buvo vienas iš svarbiausių.
Verslas ir aš: buvome studentai ir norėjome užsidirbti
Balsas.lt: Žvelgiant iš šalies, Jūsų kelias nuo pat studijų atrodo itin tiesus. Ar šis įspūdis vis dėlto apgaulingas?
A. Kybartas: Likimas taip susiklostė, kad mokydamasis VU Chemijos fakultete atlikau keletą eksperimentinių darbų. Reikėjo išgryninti auksą iš elektronikos kontaktų ir mikroschemų. Kaip ir visi studentai, norėjome šiek tiek užsidirbti, ir aš su draugu, padedami dėstytojų, ėmėmės ieškoti būdo, kaip tai padaryti. Iš pradžių eksperimentavome mokslo tikslais, o paskui chemijos laboratorijoje atlikome tai praktiškai – gryninome tauriuosius metalus.
Vėliau atėjo platinos, paladžio grupės metalų eilė, procesai tapo sudėtingesni. Ėmėme domėtis, kaip šie metalai gryninami užsienyje ir pamatėme, kad Europoje jau seniai veikia didelės antrinių žaliavų ir tauriųjų metalų perdirbimo gamyklos. Tada pradėjome važinėti į parodas, ieškojome technologijų ir suradome savo nišą Lietuvoje – mechaniškai rūšiuoti ir smulkinti elektronikos atliekas ir ruošti jas tam procesui, kurį patys buvome atradę laboratorijoje.
Mes surizikavome – ėmėme paskolas ir investavome pinigus į elektronikos perdirbimo įrenginius.
Tramplinu sėkmei gali tapti ir nesėkmė
Balsas.lt: Ta pirmoji, studentiškų laikų komanda ir dabar prie įmonės vairo?
A. Kybartas: Visi studentiškų laikų draugai ir kolegos „atkrito“ per pirmąsias nesėkmes. Vieną kartą neapskaičiavome pirkdami žaliavas ir patyrėme nuostolį. Studentams tai buvo dideli pinigai. Kol dalintis uždirbtus pinigus reikėjo, tai visi buvo už, bet kai tik atėjo bėda, likau vienas. „Tai buvo tavo idėja, tu vienas ir kapstykis“ – taip buvo pasakyta. Gelbėti verslą teko vienam.
Balsas.lt: Tuomet užuot klausus, kada atėjo pirmoji sėkmė, reikėtų klausti, ko Jus išmokė pirmoji nesėkmė?
A. Kybartas: Filosofiškai vertinant, kad sugalvojome tai daryti ir mums pavyko, yra sėkmė. Ir tai, kad po pirmos nesėkmės aš sugebėjau iš jos išsikapstyti. Tada jau supratau, kad net ir nesėkmės atveju galima iš to uždirbti pinigų, išgyventi ir šeimą išlaikyti. Atėjo suvokimas, kad nebūtina eiti pas ką nors dirbti, kad tu pats gali savo rankomis ir savo galva uždirbti pinigus. Tai ir yra sėkmė. O vėliau tų sėkmių ir nesėkmių daug buvo, bet pirmas psichologinis barjeras buvo peržengtas.
Balsas.lt: Ir niekada nesinorėjo viską mesti? Kas padėjo, palaikė, skatino?
A. Kybartas: Tas žmogus yra žmona Jorika – visada palaikė, protingai pataria. Ji buvo tas dvasinis mokytojas, kuris ir joga užsiimti mane pastūmėjo, ir šeimą prižiūri – man ramu dėl dviejų mūsų vaikų.
O kompanionai ir vėliau ne kartą skaudino, bet yra keli žmognės, kurie neišdavė net sunkiausią minutę. Tai Rimantas Lelka ir Linas Katinas. O dabartinės komandos nariai taip pat yra įsigiję įmonės akcijų ir jiems ne tas pats, kaip mums sekasi. Beje, norėčiau pabrėžti: mūsų įmonėje jokio užsienio kapitalo, jokių investicinių fondų nėra. Dabar tai vėl bendraminčių kompanija.
Balsas.lt: Tai kas vis dėlto lemia sėkmę ir padeda išlaikyti lyderio pozicijas – Jūsų atkaklumas ar bendraminčių kolektyvas?
A. Kybartas: Be žmonių, kurie dirba įmonėje, nieko nepadarytume. Galima sakyti, kad lemia skaičiavimas, šaltas protas, bet lemiamu momentu, kai kyla abejonių, ar teisingai elgiesi, ir net skaičiai rodo „į kitą pusę“ – reikia pasielgti pagal savo širdies balsą. Mūsų principas – nesiblaškyti ir nuosekliai dirbti. Geriau „sudegti“ bandant savo srities naujoves, negu „sudegti“ bandant imtis pelningo verslo, nusikopijuoto iš kaimyno. Mus kopijuoja, o mes einame savo keliu.
Iššūkis – krizė: jau galvojome, kad ištampys mus kaip metalo laužą
A. Kybartas: Krizę mes pajutome vieni pirmųjų, nes pasaulyje labai nukrito metalo kainos. Apdoroti antrines žaliavas mes galėjome, bet jų kaina nukrito 70 proc. Apyvarta, kuri 2007 m. buvo 76 mln. Lt, 2008 m. nukrito iki 26 mln. Lt.
Bet jeigu atpigo žaliavos – vadinasi, kažkas mažiau gamina, mažiau perka. Vadinasi, mes sulauksime mažesnių gamintojų ir importuotojų užsakymų rinkti bei perdirbti elektronikos atliekas. Taigi, ir kita mūsų veiklos sritis nukenčia.
Tačiau viskas buvo dar blogiau, negu tikėjomės. Manėme, tik sumažės poreikiai pirkti mūsų paslaugą, bet didžiausi mūsų partneriai – elektronikos gamintojai nutraukė su mumis sutartis.
Nors gamintojai turi skirti lėšų atitarnavusiai elektronikai sutvarkyti, dėl tam tikrų spragų įstatymuose jie galėjo šitaip pasielgti ir išlaukti krizės metus. Jų argumentai buvo paprasti: „jeigu mes dabar mokėsime atliekų perdirbėjams, o nemokėsime parduotuvių nuomos arba algų, tai greičiau bankrutuosime ir nereikės ir atliekų perdirbinėti“. Socialiai atsakingą požiūrį į verslą jie paaukojo tam, kad išliktų.
Smūgių iš partnerių patyrėme ir daugiau. Visi žino, kaip elgėsi bankai, draudimo, verslo, nuomos kompanijos. Tuo metu kai kuriose bendrovėse, rodos, nebeliko su kuo kalbėti – visas profesionalumas ir mandagumas dingo, liko tik savo kailio gelbėjimas ir panika. Tai tikrai nepadėjo nugalėti krizės, bet dabar žinome, kas yra kas. O dėkingi esame konkretiems žmonėms – tiems, kurie patikėjo, kad mes galime tesėti pažadus.
Balsas.lt: Vadinasi, pavojaus varpai įmonėje skambėjo itin garsiai?
A. Kybartas: Labiausiai nukentėjo elektronikos atliekų surinkimas ir perdirbimas. Iki krizės gamykla dirbo dviem pamainomis, o visoje Lietuvoje veikė nemokamo atliekų surinkimo sistema. Kadangi gamintojai, importuotojai dėl sumažėjusio elektronikos prietaisų pardavimo nutraukė sutartis ir nebefinansavo šios veiklos, poreikio dirbti dviem pamainomis nebeliko.
Jau galvojome, kad esame pasmerkti. Kai lankėmės ūkio ministerijoje, aš atvirai pasakiau, kad jeigu jūs galvojate, jog Lietuvai reikalinga elektronikos atliekų perdirbimo įmonė, tai jūs galite ją nacionalizuoti ir tada ji išliks, o jeigu ne – matyt bus bankrotas ir bankai ištampys įrangą kaip metalo laužą. Bet visi tik pasišypsojo, nors aš sakiau, kad nejuokauju ir būtų gerai, jei dalį akcijų pirktų valstybė. Bet matyt jau ir jiems prastos dienos artėjo...
Balsas.lt: Tačiau priemonės, kurių ėmėtės, kad išliktumėte, pasiteisino?
A. Kybartas: Sėdėjome kelias naktis visi vadovai, sudarėme planą. Jis iš pradžių atrodė labai baisus, bet kitos išeities nematėme.
Vienas sudėtingiausių dalykų – atleisti darbuotojus. Man asmeniškai tai buvo sunkiausias sprendimas. Iš 280 per du mėnesius atleidome apie 180 žmonių. Jeigu būtume visiems išmokėję kompensacijas pinigais, mes būtume tikrai bankrutavę. Todėl kalbėjomės – įkalbinėjome, siūlėme paimti daiktais kompensacijas, žadėjome, kad kai sunkmetis baigsis, priimsime atgal į darbą. Ir žmonės suprato – turėjome tik du konfliktus, kurie galėjo baigtis teismais, bet pavyko viską išspręsti taikiai. Dalis išėjusių darbuotojų net tapo mūsų įmonės nepriklausomais tiekėjais, o dabar daugelis jau grįžo.
Almontas Kybartas (asmeninio archyvo nuotr.)
Balsas.lt: Koks Jūsų receptas – kad ne krizė verslą, o verslas krizę įveiktų?
A. Kybartas: Reikia iš anksto kaupti įvairias atsargas. Geriausia būtų daug pinigų prikaupti, bet vystant verslą visi pinigai būna įdarbinti. Belieka kaupti kitokias, bet ne ką mažiau svarbias atsargas. Pirmiausia – kolektyvo ištvermingumo, tikėjimo ir pasitikėjimo atsargas Reikia suburti tokį kolektyvą, kuris galėtų krizės metu efektyviai dirbti. Jei jam sakai, kad dar pakentėkime ir viskas bus gerai, jis turi tuo tikėti. Tačiau jei pats būsi sulaužęs žodį, kolektyvas po kelių mėnesių pasiduos arba išeis iš darbo.
Svarbu kaupti ir idėjų atsargas. Krizės metu įgyvendinome kelias anksčiau kilusias idėjas, kurioms nereikėjo daug finansų ir laiko. Dar vienas dalykas – nebijoti prarasti to, ką sukūrei.
Antras aspektas – peržiūrėjome įmonės veiklos krepšelį ir sumažinome kiek sugebėjome – kad būtų „lašiniai“ visi numesti, bet raumenys liktų.
Turto nemažai buvo, lizinguoto ir kitokio, kurį išlaikyti tris kartus kritus apyvartai buvo sunku. Atskyrėme viską, ko tuo metu nereikėjo, pavadinome balastu ir paskyrėme finansų direktoriui Algiui Petruškai tvarkytis su juo. Jis buvo labai originalus. Automobilį užskaita atiduodavo ar kompiuterį išmainydavo į skolas – natūriniai manai vyko. O kitiems pasakiau – turite tą likusį trečdalį žmonių, užduotis ir dirbkite. Ir susikoncentravome į kasdienį darbą.
Dar vienas mūsų būdas išlikti – nesislapstyti. Jeigu skambina nepatenkintas klientas ar iš banko, kuriam tu nemoki pinigų, principas paprastas – kelti telefono ragelį ir sakyti kaip yra: „dabar negalime, sumokėsime vėliau, mes niekur nedingome, neišnykome“. Susitardavome, mokėjimų grafiką sudarydavome. Ši labai sunkų, psichologiškai varginantį darbą atliko mūsų šaunioji buchalterija. O jeigu nekeltum ragelio, rytoj tave gali paduoti į skolų išieškojimo kompaniją.
Tad pagrindinis vaistas įveikti krizę – ne panikuoti, ne užsidaryti, o šnekėti ir bendrai ieškoti sprendimo būdų.
Trikampyje „krizė – verslas – valdžia: tai jie stūmė verslą į šešėlį
Balsas.lt: Kokios įtakos Jūsų sprendimams ir įmonės veiklai turėjo Seimo ir Vyriausybės sprendimai krizei įveikti – trukdė ar padėjo?
A. Kybartas: Kaip turi elgtis kapitonas, kai laivas skęsta? Jis turi stovėti prie vairo ir nepanikuoti. Bet kuriuo atveju turi būti elgiamasi profesionaliai, šaltakraujiškai ir apgalvotai. Bet jie, sakyčiau, buvo pasimetę, trūko ryžtingumo ir nuoseklumo.
Kaip mes turėjome mažinti etatus, ir jie turėjo pradėti nuo savo virtuvės, valdininkų darbo efektyvumą peržiūrėti, juos atleisti iš darbo. Bet aš nežinau, ar kurioje nors valstybinėje įstaigoje ką nors atleido iš darbo be kompensacijų, aš negirdėjau tokių atvejų. Valdiškas požiūris niekur nedingo ir tuo metu. O sprendimai pakelti mokesčius tiesiog padidino šešėlinį verslą. Juk kuo daugiau ir didesnių mokesčių yra, tuo labiau verslas eina į šešėlį, nes jis turi išgyventi, jis neturi kitos išeities.
Norite sėkmingai konkuruoti – nelįskite į kaimyno daržą
Balsas.lt: Ar galima teigti, kad per sunkmetį sukaupta patirtis Jums ir Jūsų verslui davė naudos ir pravers ateityje?
A. Kybartas: Daugybe aspektų. Kadangi sykį praradome pasitikėjimą partneriais, labai atsargiai žiūrime į visus naujus projektus, naujus partnerius, ilgalaikes sutartis.
Mes dabar su dvigubai mažiau žmonių perdirbame tiek pat tonų atliekų, kaip iki krizės. Mūsų efektyvumas padidėjo – nors dar nedirbame tokiu tempu, kaip norėtume, bet jau pasiekėme protingą greitį.
Dar vienas naudingas dalykas – viską vertiname ir sprendimus priimame daug atsakingiau. Pavyzdžiui, koks nors sprendimas „kirba“, kad gal jis nelabai teisingas. Prieš krizę galbūt ignoruodamas tą jausmą sakyčiau, kad gerai, darome, pažiūrėsime kas išeis. O dabar turime žinoti 100 proc., išeis ar ne. Susiskaičiuoji viską, techniką pirkdamas ar sutartį sudarinėdamas, ir iš jos išspaudi, ką gali; žmogų į darbą priimdamas tris kartus patikrini, ar jis tikrai geras darbuotojas. Dėl to darbas ir spartėja. O pati didžiausia pamoka – nepanikuoti.
Balsas.lt: Kokios Lietuvos įmonių bėdos trukdo sėkmingai plėtoti verslą ir konkuruoti tarptautinėje rinkoje?
A. Kybartas: Užsienio įmonės veikia efektyviai, nes yra savo srities profesionalai. Jeigu ji yra atliekų vežėja, ji nepradės kloti vamzdžių. O mūsų didžiausia bėda – kad pamatęs, jog kaimynui sekasi, verslininkas puola į jo nišą konkuruoti. Pats išsenka ir kitam sugadina verslą. Tai didžiausia dabartinės lietuviško kapitalizmo stadijos klaida.
Ir dar kai kas Lietuvoje turi iš esmės pasikeisti. Turi atsirasti vietiniai ištekliai, kad nereikėtų pumpuoti naftos, nereikėtų mokėti už dujas. Koncernai, kurie valdo tą ekonomikos dalį, turi suvokti, kad metas leisti nuskęsti naftos ir dujų verslui ir investuoti į kitokius produktus, iš kurių galės uždirbti.
Balsas.lt: Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie antrąją krizės bangą ar bent jau recesiją. Kaip nors ruošiatės tiems naujiems iššūkiams?
A. Kybartas: Tai, kas vyksta Europoje emociniame lygmenyje, ne taip svarbu, nes verslas ir ekonomika – tai pasitikėjimas. Jeigu nėra pasitikėjimo, jokio verslo, jokios ekonomikos negali būti. Jeigu tu padedi į banką arba laikai sąskaitoje pinigus – jau rodai pasitikėjimą, kad jie niekur nedings. O kai partneris nevykdo savo pažadų, dingsta pasitikėjimas.
Ar dabartiniu metu Europa ir kitos šalys elgiasi sąžiningai ir kelia pasitikėjimą? Tikrai ne. Todėl krizė bus, tik aš manau, kad ji bus kitokia. Nebus bangos, bus potvynis, lengvai užliejami laukai, į kuriuos niekas negalės įvažiuoti, įklimps. Bus lėta gangrena.
Be to, jau yra patirties. Pavyzdžiui, šį rudenį nukrito pasaulinės metalų kainos apie 20 proc. Jei tai būtų prieš aną krizę, jau sakytume, kad blogai, reikia mažinti sąnaudas, dar ką nors daryti. O dabar sakome – bandykime susitelkti ir dar stipriau dirbti. Nei žaliavų tiekti nustojo, nei pirkti nustojo – viskas vyksta. Todėl aš ir galvoju, kad antra banga nebus tokia skaudi.
Krizė pastatė ant žemės, bet esu nepakaltinamas optimistas
Balsas.lt: Ar krizės laikotarpis turėjo įtakos Jūsų gyvenimo filosofijai? Kokių pokyčių pastebite savyje?
A. Kybartas: Ambicijos apkarpytos. Mes turėjome dukterinių įmonių Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Buvo ir pasiūlymų parduoti įmonę, susijungti su didesnėmis įmonėmis. Buvo ambicingų planų, o krizė pastatė ant žemės, privertė dirbti, kapstytis.
Bet pasižiūrėkite, EMP dar tik dešimt metų. Vakaruose niekas per dešimt metų jokio rimto verslo nesukūrė. Kelios kartos gilinasi, specializuojasi. Reikia iš jų mokytis – tapti dar geresniais savo srities specialistais, ir tada krizės taip stipriai nepriplos prie žemės. Bet nusileidome ant žemės, tai čia ir ieškokime gėrybių.
Aš visada sakau „viskas bus gerai“. Aš esu nepakaltinamas optimistas. O gerai bus tiek, kiek tu pats galėsi padaryti.
Taip pat skaitykite:
Sunkmečio receptas: norite sėkmingai konkuruoti? Atsikratykite kompleksų
