Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje rašytojo karjerą pradėjęs V. Kalvaitis rašė eilėraščius, humoristinius eilėraščius, satyrines epigramas, miniatiūras, geriausiai jis žinomas dėl 2011-aisiais išleisto dvidešimt metų rašyto novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“.
1929-aisiais rašytojas gimė Radviliškyje, 1948 metais už dalyvavimą pogrindinėje veikloje jis buvo suimtas ir penkerius metus kalėjo griežto režimo stovyklose Komijos respublikoje: dirbo šachtose, kirto sušalusią uolieną Intos elektrinės pamatams. Atlikusį bausmę jį 1953 metais ištrėmė į Irkutsko sritį, kur jis gyveno su kartu ištremta mama ir dešimtmete seserimi. Rašytojo tėvas taip pat buvo tremtyje, Kazachstano Spasko lageryje.
V. Kalvaitis vidurinį išsilavinimą įgijo Rusijos Irkutsko srities mieste Tulūne, 1964 metais baigė neakivaizdines studijas Irkutsko universitete, įgydamas filologo ir rusų kalbos mokytojo diplomą. 1966-aisiais būsimasis rašytojas grįžo į Lietuvą, dirbo mokytoju įvairiose įstaigose.
Pirmąkart V. Kalvaičio kūryba – epigramos – išspausdintos satyriniame žurnale „Šluota“ 1966-aisiais, tačiau tikruoju debiutu laikomas 1997-aisiais išėjusi satyrinių miniatiūrų ir epigramų knyga „Kolega įsiūlė“. V. Kalvaitis išleido ir daugiau eilėraščių, epigramų, miniatiūrų rinkinių, apsakymų rinkinį „Volungėlė“ (2007 metais).
2011 metais išleistas kritikų ir skaitytojų geriausiai įvertintas V. Kalvaičio kūrinys, sulaukęs net trijų papildomų leidimų – novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, už jį autorius apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016 m.), Žemaitės literatūrine premija (2012 m.), Liudo Dovydėno premija (2012 m.), „Varpų“ literatūrine premija (2013), Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija (2016 m.).
V. Kalvaitis 2015-aisiais už kūrybinius nuopelnus pelnė ir Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo premiją.
