Tūkstančių vaikų likimai buvo sulaužyti ne tada, kai juos dar kūdikius paliko asocialūs tėvai. Juos pasmerkė globos ir ugdymo įstaigose - auklėjo smurtu ir baime. Nustatyta, kad pusė vaikų, augusių kartu su proto negalią turinčiais bendraamžiais, galėjo mokytis įprastose mokyklose, nes yra visiškai sveiki.
"Paliko mane kūdikyne, - LŽ pasakoti savo istoriją pradėjo dvidešimtmetė Rasa (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas - aut.). - Kai buvau trejų, perkėlė į globos namus "Šaltinis". Ten visada gąsdindavo: išveš į "žaliūkyną", jei neklausysime."
Taip vienu sakiniu Rasa išvardijo beveik visas Šiauliuose bedalių vaikų globos įstaigas, kuriose prabėgo jos vaikystė: kūdikių globos namai, globos namai "Šaltinis" ir specialioji mokykla "Ringuva". Pastarojoje ugdomi įvairių protinių ar elgesio sutrikimų turintys vaikai. Nemažai jų pajėgūs mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Tokia buvo ir Rasa.
Minėtose įstaigose užaugusi mergina įgijo storus dvasinius šarvus. Jos pragaras nesibaigė iki šiol, tačiau Rasa jau pradeda atsigauti - bendrauti su jai patinkančiais žmonėmis, savarankiškai tvarkytis gyvenimą. Jai padeda buvusi specialioji pedagogė verslininkė Vida Stankūnienė, kuri po savo stogu buvo priglaudusi ne vieną pilnametystės sulaukusį bedalį vaiką.
Žeminančios bausmės.
Rasa kategoriškai netvirtina, kad visi jos sutikti auklėtojai ir pedagogai blogi. Būta ir tokių, kurie stengėsi padėti. Tačiau dauguma, anot Rasos, ją tik gąsdindavo. Auklėtiniams nuolat buvo kartojama, kad jų tėvai - alkoholikai. Atžalų esą laukia toks pat likimas. "Iš pradžių dirbsite prostitutėmis, paskui būsite "bomžai", - tokius žodžius prisimena Rasa. Tėvų meilės ir artumo nepatyrusiems vaikams šios kalbos buvo baisesnės už fizines bausmes, kurių taip pat nemažai patyrė.
Rasą ir kitus vaikus nuo mažumės persekiojo bauginimų šešėlis. Ji pasakojo, kad "Šaltinyje" jau beveik sumigusius globotinius prikeldavo "senis" ir grasindavo visus nuvesti į rūsį. Auklėtojai esą toleruodavo tokius "juokelius" - aprengdavo "seniu" vieną vyresnių vaikų. Vėliau šie įprato ir net neraginami eidavo gąsdinti mažiukų.
Rasa teigia, jog labiausiai prasikaltę vaikai turėdavo gulėti kryžiumi po stalu. Auklėtiniai privalėjo viską daryti pagal komandą: per suskaičiuotas sekundes atsikelti, apsirengti ir išsirikiuoti prie sienos. Tarsi kalėjime.
Labiausiai vaikų širdis skaudindavo akivaizdi veidmainystė. Globos namus ir specialiąsias mokyklas lankydavę užsieniečiai atveždavo dovanų - drabužių, saldumynų ar kitos labdaros. Rasa tikina, kad naujų drabužių gaudavo itin retai - kai reikėdavo pasirodyti svečiams. Saldumynų - beveik niekada. Auklėtojai viską sukišdavo į savo spintas. Iš maišo saldainių vaikams tekdavo tik po vieną, du.
Kai atvažiuodavo švedai ar vokiečiai, protingesni globotiniai esą būdavo slepiami - kad neišpasakotų užsieniečiams patiriamų skriaudų. Kartą tarp vokiečiams rodomų vaikų įsisuko rusiškai kalbantis berniukas. Jis spėjo viską iškloti. Nuo tada paramos iš užsienio sumažėjo.
"Jie iš mūsų vogė, mes - iš jų", - atviravo Rasa. Iš kai kurių auklėtojų ji buvo nugvelbusi pinigų. Mergina neslėpė, kad išnešdavo ir taksistams parduodavo radijo imtuvus ar kitus buitinius prietaisus. Už gautus pinigus pirkdavo alkoholio, cigarečių.
Ieškojo mamos
Vienai Rasos draugei "Ringuvos" vadovai ir auklėtojai atkakliai įrodinėjo, kad jos mama mirusi. Rodė kažkokį skelbimą laikraštyje. Rasa ragino draugę netikėti - tegul pateikia mirties liudijimą, o ne laikraštį.
Abi mergaitės kaskart pabėgdavo iš mokyklos. Sėsdavo į pakeleivingą automobilį ir važiuodavo į draugės gimtinę. Vaikštinėdavo po visą apylinkę ir klausinėdavo vietos žmonių, ar šie nežino, kur yra jos mama. Po du mėnesius trukusių paieškų mergaitės ją rado. Žinoma, suvargusią ir skęstančią alkoholio liūne. Tačiau melagystė buvo atskleista.
Už tokius savavališkus žygius ir vagystes Rasai teko skaudžiai atsakyti. Grasinimai išvežti į "durnyną" buvo įvykdyti tris kartus. Išveždavo, prigirdydavo vaistų. Grįžusi į mokyklą Rasa po tokio gydymo kelias dienas su niekuo nekalbėdavo. "Vaikščiodavau apsvaigusi, kol atgaudavau visą protą. Panašių vaistų duodavo ir mokykloje", - prisiminė mergina.
Rasa įsitikinusi, kad ir šiandien jos buvusioje mokykloje vyksta panašūs dalykai, nes dauguma pedagogų ir vadovų - tie patys. Nenuostabu, jog daug skriaudų patyrę vaikai per susidariusį kiautą nepastebi ir sąžiningų mokytojų, atjaučiančių globėjų ar kitų jų kelyje pasitaikančių gerų žmonių. Jiems bedaliai vaikai taip pat pirmiausia atsuka savo spyglius ir šarvus.
Globėjas gavo meilužę
Rasa sutiko papasakoti savo istoriją vien dėl to, kad turi žmonių, į kuriuos gali atsiremti sunkią valandą. Verslininkė V.Stankūnienė po savo stogu priima ne pirmą panašaus likimo nelaimėlį. Specialiąja pedagoge dirbusi moteris tikina kitaip elgtis negalinti.
"Matau, kad tie vaikai dažnai žeminami. Auga tarsi kalėjimo sąlygomis. Turėtume visai nesistebėti, kai sulaukę pilnametystės jie tampa valkatomis, parsidavinėja. Akivaizdu, jog bedaliai vaikai nuo mažumės tik tam ir rengiami", - įsitikinusi V.Stankūnienė.
Verslininkės namuose Rasa kartais glaudžiasi ir todėl, kad reikia sutvarkyti įvairius asmeninius dokumentus. Mergina gyvena su šešiasdešimtmečiu vyru. Prieš keletą metų jis pavėžėjo "tranzuojančią" Rasą savo sunkvežimiu. Vežiojosi septyniolikmetę visą komandiruotės laiką. Galiausiai apgyvendino mėnesiui savo bute. Vyriškis, anksčiau smurtavęs prieš žmoną, nusitaikė į pažeidžiamiausią žmogų - našlaitį.
Kai buvo paskelbta merginos paieška, vyras atvyko į "Ringuvos" mokyklą. Sutvarkė dokumentus taip, tarsi pasiimtų Rasą globoti. Pašnekovė teigia, jog tokiai globai buvo atiduota daugiau mergaičių. Vaiko teisių apsaugos kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei pareikalavus, Rasa buvo grąžinta į mokyklą, tačiau tai truko neilgai. Mergina jau trejus metus gyvena su minėtu tolimųjų reisų vairuotoju. Ne kaip dukra, o kaip meilužė.
Bevertė globa
Pastarosiomis dienomis Rasa, raginama globėjo, pasiėmė vienkartinę pašalpą - per 6 tūkst. litų. Vien dėl šių pinigų nemažai veidmainių priima globoti bedalius vaikus. Mergina sako jau susitaikiusi su tokiu likimu. Ji jaučiasi dėkinga globėjui už stogą virš galvos, nors už tai turi kentėti net fizinį smurtą. Kai LŽ kalbėjosi su Rasa, jos paakyje buvo matyti kraujosruvų. "Mušė mane, bet ir aš nenusileidau - prakirtau jam ausį", - prisipažino mergina. Kartu su V.Stankūniene ji tądien lankėsi pas teismo medicinos ekspertus. Šie nustatė, kad vieno stipraus smūgio būta vos per kelis milimetrus nuo smilkinio.
V.Stankūnienė įsitikinusi, jog valstybė turėtų gerai apsvarstyti, ar beglobiams vaikams skirtos įstaigos ir lėšos atlieka savo funkcijas. Gal šių įstaigų visai nereikia? Globa, kurią valstybė skiria našlaičiams ir psichikos sutrikimų turintiems vaikams, anot verslininkės, daro tik meškos paslaugą.
V.Stankūnienei iš dalies pritaria Regina Zabielienė, Šiaulių labdaros ir paramos fondo "Vilties kalnas" koordinatorė: "Bent jau Šiauliuose specialiąsias mokyklas baigusiais vaikais niekas nepasirūpina. Mes siekiame užbėgti tam už akių. Norime, kad globos namai taptų laikina priebėga vargstančioms ar asocialioms motinoms. Vaikui - laikina globa, o motinai - galimybė atsakingiau pasižiūrėti į motinystę. Juokinga iki ašarų, tačiau "Atsakingos tėvystės" projektui plėtoti šiemet gavome tik tūkstantį litų."
Sužlugdyti gyvenimai
Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros profesorius Albinas Bagdonas tvirtina, kad tokių kaip Rasa - tūkstančiai. Išgirdęs merginos istoriją profesorius pareiškė, jog ji veikiausiai buvusi viena iš tų, kurie turėjo mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Į specialiąją mokymo įstaigą mergaitė pateko tik todėl, kad buvo iš asocialios šeimos, o ne dėl tikros protinės negalios.
"Tokį atsilikimą vadinu kultūriniu-šeiminiu protiniu atsilikimu", - paaiškino A.Bagdonas. Tačiau jis pažymėjo, kad pastaraisiais metais situacija keitėsi. Visame krašte buvo patikrinti specialiosiose įstaigose globojami vaikai. Nustatyta, jog iš 12 tūkst. auklėtinių bent pusė gali mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Jie buvo nukreipti į įprastas mokyklas ir, tikėtina, adaptavosi visuomenėje. Tačiau tūkstančių vaikų gyvenimai sužlugdyti.
A.Bagdonas vaikus gąsdinantiems mokytojams patartų tiesiog keisti profesiją. Dažnai profesorius išgirsta pasiteisinimą - su tokiais kitaip neįmanoma. "Už įtemptas darbo sąlygas mokamas priedas prie atlyginimo, o jei kas nemoka dirbti šio darbo, tegul ieško kito", - pabrėžė jis.
Profesorių šokiravo Rasos istorijos pabaiga. Jo nuomone, net gražiausius žodžius čiulbančiam išsiskyrusiam vyrui nebuvo galima atiduoti merginos.
A.Bagdonas konstatuoja, kad šiuo metu našlaičių ir protinių sutrikimų turinčių vaikų problemos neišspręstos. Sulaukę aštuoniolikos, o kai kuriose mokyklose - 21-erių, jie išmetami į gyvenimą visiškai be patirties ir įgūdžių. Nėra jokios tokių asmenų apgyvendinimo ar įdarbinimo sistemos. Profesorius pažymėjo, jog daugumai proto negalią turinčių vaikų iki pilnametystės suteikiama invalidumo grupė. Tačiau globos įstaigų auklėtiniams suaugus psichologinės tarnybos nustato, kad jie gali savimi pasirūpinti ir užsidirbti. Toks žmogus netenka neįgalumo pašalpos. "Taikomos absurdiškos savarankiškumo nustatymo metodikos. Savimi nepasirūpinantys asmenys paliekami likimo valiai", - piktinosi A.Bagdonas.
Alvydas Januševičius
