Apie Kariotiškių sąvartyne virusį gyvenimą išsamiai papasakojo tuo metu mechanizatoriumi ten dirbęs Valdas Rulevičius. Vyras neslepia, kad įsidarbinęs jau pirmą dieną išsigando dėl nosį riečiančių kvapų, kurių, vis dėlto, po kelių dienų jau nebesijautė.
„Greitai apsipratau, o netrukus ir pavalgyti jau darbo vietoje galėdavau“, – su šypsena senus laikus prisimena Valdas, kuriam, vis dėlto, labiausiai atmintyje įstrigę į sąvartyną lyg į darbą atvykdavę žmonės:
„Dalis šiukšliautojų čia pat esančiame miškelyje buvo įsirengę pašiūres ir jose sėkmingai metai iš metų gyveno. Tokiems reikėdavo tik išgerti ir pavalgyti. Daugiau nieko. Tai tokių vaizdų prisižiūrėdavome, kai jie susimušdavo kažko nepasidalinę.
Bet didžioji dalis žmonių traukiniu ar automobiliu čia atvykdavo lyg į darbą. Yra tekę su jais bendrauti, tai pasakodavo, kad pasitaikius sėkmingai dienai, galėdavo ir 500 litų uždirbti. Žmonės namus susiremontuodavo, leisdavo sau pakeliauti.“
Pasidalinkite prisiminimais, kaip tais laikais atrodydavo Kariotiškių sąvartynas? – paprašėme V. Rulevičiaus.
Kai pirmą kartą atėjau, man aprodė darbo vietą, tai nosį užgniaužė kvapas, iškart labai išsigandau. Klausiau savęs, kaip man čia reikės dirbti? Bet po kelių dienų to kvapo nebesijautė. Atrodė, kad viskas normalu, tvarkinga, matyt apsipratau. Ir valgyti jau darbo vietoje galėdavau.
Bet dėl ten šiukšliavusių žmonių darbe būdavo daug streso. Pagalvokite, važiuodavai su sunkiąja technika, o jie save Dievais įsivaizduodavo, puldavo po traktoriaus ratais. Stumi šiukšles, o jie rankomis mojuoja, atseit sustok, paklusk, jiems reikia kažką paimti, ištraukti.
Pamenu atvejį žiemą, kai buvo stipriai pasnigta. Važiavau į darbinį plotą ir matau ant kelio kalniuką. Gerai, kad stabtelėjau. Pasirodo trys benamiai ant kelio ramiausiai miegojo kažkuo užsikloję, o po sniego sluoksniu jų beveik nesimatė.
Dienos metu sąvartyne būdavo daugiau žmonių, ne tik benamiai. Žmonės atvykdavo traukiniais. Ateidavo į sąvartyną lyg į darbą. Čia buvo renkama viskas, ką galima parduoti. Labiausiai apsimokėdavo rinkti metalą. Atvykdavo tam tikri žmonės ir supirkdavo.
Tikrai nemažai tvarkingų žmonių rinkdavo metalą, tada pasiimdavo pinigus, persirengdavo ir važiuodavo namo. Jie per dieną nuo 300 iki 500 litų užsidirbdavo. Tais laikais variniai laidai, kranai, akumuliatoriai keliaudavo į sąvartyną. O tie žmonės surinkdavo ir priduodavo supirkėjams.
Teko bendrauti su kai kuriais sąvartyne šiukšliavusiais žmonėmis. Pamenu jie pasakodavo, kad pasitaikius gerai dienai ir iki 500 litų užsidirbdavo. Kas dėka sąvartyno namus, namų stogus susitvarkydavo, kas galėdavo sau leisti pakeliauti po pasaulį.
Kokie žmonės rinkdavosi šiukšliauti?
Patys įvairiausi. Būdavo benamių, kurie ten dirbdavo kiekvieną dieną. Dauguma jų ten pat, šalia esančiame miškelyje, ir gyvendavo. „Vietiniams“ pinigų praktiškai nereikėdavo. Jie susirinkdavo „ant bonkės“ ir to užtekdavo. Miške turėdavo namuką pasistatę, o ten tereikėdavo pilstuko, cigarečių ir užkandos.
Man įstrigo viena moteriškė, kurią mačiau vaikštančią po sąvartyną. Darbo pabaigoje parvairuoju traktorių ir matau, kaip ateina ta moteris, persirengia į suknelę, užsideda skrybėlę, sėda į automobilį ir išvažiuoja. Nustebau pamatęs tokį vaizdą. Gatvėje sutikęs nepagalvotum, kad ji dirba sąvartyne.
Taip pat buvau sutikęs tokį žmogų, kuris specialiai atvažiuodavo į sąvartyną turėdamas vienintelį tikslą. Jis užsidirbdavo ir po to keliaudavo po užsienį. Pasakojo man, kad mėnesį padirba ir tada 2-3 savaites keliauja.
Jaunimo nemažai susirinkdavo. Viena šeima tokia buvo – tėvai nuolat gyveno sąvartyne. O du jų vaikai, kažkur 10-11 metų, matyt, gyveno pas gimines, tai jie tik retkarčiais ateidavo rinkti šiukšlių. Pamenu, kaip peliukai nardydavo po tas šiukšlių krūvas. Prisirinkdavo ir žaislų, ir kitokių reikalingų daiktų.
Kiek sąvartyne būdavo vaikų?
Tikrai nemažai. Ypatingai per moksleivių atostogas, vasarą vaikų susirinkdavo labai daug. Jie puikiai viską žinojo. Suprato, kad čia gali nemažai užsidirbti. Tėvų su vaikais, kad šiukšliautų visa šeima, neteko matyti. Daugiau susirinkdavo jaunimo, kuris žinodavo apie sąvartyną ir galimybę užsidirbti.
Kokiomis sąlygomis sąvartyne gyvendavo jūsų vadinami „vietiniai“?
Sąvartyno teritorijoje jiems nebuvo leidžiama gyventi, todėl jie namukus pasistatydavo šalia esančiame miškelyje. Susitempdavo ten sąvartyne rastų statybinių medžiagų, kilimų. Tų namukų būdavo visur. Jie ten gyvendavo ir žiemą.
Tie benamiai turėjo prižiūrėtojus, kurie stebėdavo, kas ir kam yra nešama. Iš benamių jie didelius pinigus uždirbdavo. Jie „vietiniams“ parduodavo pilstuką, kuris ten neaišku, kiek ir kuo skiestas būdavo. Juokingiausia, kad rauginti kopūstai prie stipresnio minuso neužšaldavo, o tas pilstukas virsdavo ledu.
Bet tie žmonės vis tiek vaikščiodavo patenkinti, laimingi. Išgėrę neaišku ko dažnai susimušdavo, kitokių cirkų prikrėsdavo. Būdavo ir miesto „pacanai“ čia atvažiuodavo ir „treniruodavosi“ mušdami tuos „vietinius“. Dažnai matydavau, kaip vaikšto su mėlyne po akimi ar prakirsta lūpa.
Papasakokite, ko įprastai žmonės ieškodavo sąvartyne ir ką pavykdavo rasti?
Pats sąvartynas supirkinėjo stiklą, plėvelę. Kas netingėjo, plastikinius butelius, plėvelę rinkdavo, stiklą priduodavo. Atvažiuodavo sąvartyno atstovas, pasverdavo ir legaliai atsiskaitydavo. Bet labiausiai apsimokėjo rinkti metalą. Tai jį supirkdavo tam tikri asmenys. Jie ir mokėdavo geriau nei oficialus sąvartyno atstovas.
Labai populiarus būdavo pasibaigusio galiojimo maistas. Jie ir vytintų dešrų, ir kitų produktų surasdavo. Vienas pažįstamas matė, kaip benamiai geria butelį ir užsikanda kumpiu, lašiša, vytintomis dešromis. Tai juokėsi, kad nors neblogai uždirba, bet sau negali tiek leisti.
Gal yra tekę girdėti apie išskirtines radybas sąvartyne?
Būdavo atvejų, kai žmonės rasdavo pinigų. „Vietiniai“ padangomis savo namukus kūrendavo, tai vienoje padangoje rado berods apie 50 tūkst. dolerių. Aišku, jie nemokėjo elgtis su pinigais, tai tuos pinigus išdalijo, „praūžė“.
Dar vienas buvo radęs aukso ir grynųjų pinigų sumą. Tai pinigus paliko, nes jų neišmanė, o auksą pasiėmė. Netrukus pasklido gandas apie tas radybas ir tas žmogelis keistomis aplinkybėmis sudegė.
Koks būdavo bendravimas tarp sąvartyno darbuotojų ir šiukšliautojų?
Tikrai tekdavo su tais žmonėmis bendrauti. Jie visi buvo skirtingi. Mums darbuotojams teko ir patiems chuliganus paauklėti. Būdavo pagauni, pakratai gerai. Teko ir susimušti. Bet burna daugiausia grasindavo. Aišku, pasitaikydavo tokių, kurie mums grasindavo. Puldavo po traktoriumi, liepdavo laukti, kol surinks viską. Bet būdavo ir normalių, kurie ateidavo kartu parūkyti, pasikalbėti.
Kaip vykdavo pats šiukšliavimo procesas?
Benamiai buvo suskirstyti į dvi grupes. Vieni vieniems surinktus daiktus nešdavo, kiti kitiems. Kas metalą, kas laidus tempdavo. Dvi grupės turėdavo nešti paskirtiems „prižiūrėtojams“ surinktus daiktus. Naktį šiukšlyne viskas laikinai nurimdavo, niekas nieko neieškodavo. Bet iš pat ryto vėl viskas prasidėdavo iš naujo.
Kokia tvarka galiojo sąvartyne ir kiek saugu būdavo ten šiukšliauti?
Sąvartyne, kas rasdavo pirmas, tam ir priklausydavo. Puldavo tik atvažiavus šiukšliavežei, kas greičiau ką suras. Pamenu, kad taip vienai moteriškei buvo mirtinai prispausta galva. Tiesiog išverčiant šiukšles.
„Vietinių“ tarpe visi savi būdavo, bent iki tol, kol jie būdavo blaivūs. Išgėrę jau pradėdavo aiškintis, kuris kietesnis. Kaip ir minėjau, „vietiniams“ esmė būdavo išgerti ir pavalgyti. Daugiau nieko nereikėjo.
Iš pradžių ir pats labai nesaugiai jaučiausi ten dirbdamas. Grasindavo man. Aišku, kol būdavai traktoriuje, tol jausdavaisi saugus. Bet daugiau žodžiais grasindavo. Teko kai kuriuos ir paauklėti, tada pradėjo mūsų bijoti, o kiti net draugais pasidarė.
Kaip viskas atrodė paskutinėmis Kariotiškių sąvartyno gyvavimo akimirkos?
Jie labai tikėjosi, kad galės laisvai persikelti į naują sąvartyną Kazokiškėse. Bet ten buvo aptverta teritorija, padvigubinta apsauga. Jų paprasčiausiai niekas ten neįleido. Nors kai kurie ir bandė įsikurti Kazokiškėse.
Įžūliai lindo pro vartus, bet apsauga su jais susitvarkė. Taip ir nebeliko šiukšliautojų Kazokiškėse. O mums darbas tik palengvėjo. Tapo visomis prasmėmis saugiau. Kelis žmones iš Kariotiškių sąvartyno teko sutikti vėliau. Jie pasakojo, kad giminaičiai priglaudė.
Kariotiškių sąvartyno uždarymo metu „vietiniai“ liko iki paskutinės akimirkos. O dalis šalia esančiame miškelyje ir gyveno ilgą laiką, net uždarius sąvartyną. Kažkur dvejus metus taip pragyveno. Išvykę ir neradę prieglobsčio Kazokiškėse žmonės tiesiog kažkur išsibarstė.
Apie sukrečiantį gyvenimą sąvartyne, gyvuliškus instinktus ir nuožmią kovą už išlikimą daugiau išvyskite Edmundo Malūko romano motyvais kurtame seriale „Šiukšlyno žmonės“, kuris nuo sausio 24 dienos transliuojamas tik per „Go3“ televiziją.
