Vos per du mėnesius musulmoniškose Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse užvirė toks chaosas, kokio pasaulis neregėjo nuo persų imperijų užkariavimo laikų.
Žmonių sukilimai prieš valdžią šlavė Tuniso, Egipto valdovus, tebevilnija Alžyre, Jemene, Bahreine, Džibutyje, Maroke, o žiauriausios ir kruviniausios kovos šią savaitę dar nenutyla Libijoje.
Masiniai neramumai didžiausią pagreitį įgavo būtent tose šalyse, kurias po keliasdešimt metų valdė diktatoriški prezidentai, revoliucijos vadai ar asmenys, patys pasiskelbę monarchais.
Dykumų neurotikas
Muamaras Kadafis (Muammar Gaddafi) yra seniausiai prie valstybės vairo stovintis žmogus arabų šalyse: jis jau 42 metus valdo šalį, kurios tikrovė turi mažai ką bendro su klasių kovos šūkiais iš jo “Žaliosios knygos".
1969 m. nuvertęs nuo sosto karalių Idrisą, Kadafis savo sėkmę paaiškino taip: “Dievas buvo su revoliucija". Tačiau dabar, po keturių dešimtmečių, režimo kritikai sukilo prieš jį, o Kadafis atsakė negailestingai žiauriai - amžinasis revoliucijos vadas visomis priemonėmis stabdo naują revoliuciją.
Kritiškus balsus pulkininkas visada sugebėdavo nuslopinti. Politinės partijos šalyje yra uždraustos, norintys pasinaudoti žodžio ir susirinkimų laisvės teise gali tikėtis mirties bausmės.
Nors palapinėje gyvenantis valstybės galva išoriškai atrodo labai kuklus, jį visada supo milžiniška svita. Kai “brolis vadas" iš miesto į miestą keliauja automobiliu ir savaites stovyklauja prie jų vartų, valdininkai jam iš paskos skrenda verslo klase.
Kadafiui labiausiai patinka apsistoti beduinų palapinėje prie gimtojo miesto vartų, o ministrai ir valdininkai gyvena viešbučių komplekse miesto centre ir laisvą laiką leidžia vaikštinėdami bei vaišindamiesi.
Tačiau savo lyderį mato tik išrinktieji. Sustiprinti sargybos postai kontroliuoja visus kelius į tą vietą, kur tuo metu yra Kadafis. Prireikus skristi į kitą valstybę, į orą visada kyla du lėktuvai, kad niekas nežinotų, kuriame yra revoliucijos lyderis.
Nepaisant atsiskyrėliško gyvenimo būdo, Kadafis visam pasauliui primygtinai piršo paprasto žmogaus ir pavyzdingo šeimos tėvo įvaizdį.
Pirmoji Kadafio santuoka buvo nesėkminga: jis vedė vieno iš buvusio karaliaus Idriso artimos aplinkos žmonių generolo Chalido dukterį, o po perversmo, net susilaukęs pirmosios dukters, iškart nutraukė santuoką.
Praėjus 2 mėnesiams nuo skyrybų, jis vedė Safiją, medicinos seserį iš karinės ligoninės, ir su ja susilaukė penkių sūnų ir dukters. Dar viena dukra, įvaikinta, žuvo amerikiečiams bombarduojant Tripolį.
Vakarų žiniasklaida tvirtina, kad Kadafis yra tikras plevėsa ir moterų numylėtinis. Kalbėdamas su žurnalistais, pirmenybę jis teikia dailiosios lyties atstovėms, kartu bandydamas pabrėžti, kad moterys Libijoje yra lygiateisės su vyrais.
2009 m. Romoje per pasaulio lyderių susitikimą maisto klausimais Kadafis vienoje modelių agentūroje užsisakė 200 merginų, “dailių, 18-35 metų, mažiausiai 1,70 m ūgio, skoningai apsirengusių", ir joms perskaitė paskaitą apie islamą.
Kad ir kaip ten būtų, Kadafis ne kartą pabrėžė, kad vyras turi tenkintis viena žmona, ir, nors islamas leidžia turėti keturias, poligaminės santuokos Libijoje nėra paplitusios. XXI a. pradžioje daugelis Libijos moterų jau nebedėvi tradicinio veido apdangalo chidžabo, o universitetuose studenčių yra per 50 proc.
Kadafis yra religingas musulmonas, atmintinai mokantis Koraną ir atlikęs hadžą - tradicinę piligriminę kelionę į šventąsias islamo vietas.
Vos atėjęs į valdžią, Kadafis reformavo kalendorių: buvo pakeisti mėnesių pavadinimai, o metai pradėti skaičiuoti nuo musulmonų pranašo Mahometo mirties metų.
Libijoje galioja sausasis įstatymas, uždrausti azartiniai žaidimai, nėra teatrų, ir net galioja šariato įstatymas - vagims ir banditams Kadafis pažadėjo nukirsti ranką bei koją.
Genijus ar pamišėlis
Nežiūrint religingumo, pulkininkas neleido Libijoje įsigalėti islamistams. Užtat vedamas neapykantos „pasauliniam imperializmui„, kurią “tautos tėvas“ mėgdavo išlieti ugningose, kelias valandas trunkančiose kalbose, jis Libiją pavertė milžiniška viso pasaulio teroristų treniruočių stovykla.
Tiesa, 2003 m. jo užsienio politikoje įvyko esminių pasikeitimų, Libija susitaikė ne tik su Amerika, bet ir su kapitalizmu.
Libijos nafta trykšta, o su ja ir doleriai, ir reikia pripažinti, kad didelę dalį pajamų už naftą, kurias sudaro apie 10 mlrd. dolerių (apie 25 mlrd. litų) per metus, Kadafis leido liaudies reikmėms: Libija pirmauja tarp Afrikos valstybių pagal 1 gyventojui tenkančią bendrojo vidaus produkto dalį.
M.Kadafis yra labai spalvinga asmenybė, vieni jį vadina genijumi, kiti - šėtonu, o kai kas - ir pamišėliu. Apie pulkininką Kadafį pasakojama įvairiausių būtų nebūtų dalykų, ir tikrai nelengva atsirinkti, kas yra tik gandai, o kas - tiesa.
Interviu 2003 m. Kadafis kaip savo pomėgius įvardijo jodinėjimą, medžioklę, skaitymą ir internetą. Daug laiko pulkininkas skyrė savišvietai, puikiai išmano pasaulio šalių istoriją, literatūrą, filosofiją, mėgsta cituoti pasaulio literatūros klasikus.
Rašydamas savo garsiąją „Žaliąją knygą", Kadafis pasinaudojo daugeliu Lenino idėjų; taip pat jis išleido apsakymų ir esė knygą. 2009 m., bendradarbiaudamas su viena italų bendrove, Kadafis sukūrė pirmojo Libijos automobilio modelį.
Kaip tvirtina gerai Kadafį pažįstantys žmonės, jis pasižymi fenomenalia atmintimi veidams, vardams, skaičiams, iki smulkmenų žino viską apie savo aplinkos žmones, jų vaikus, gimines ir draugus, bet taip pat jam būdingi tokie bruožai kaip pasipūtimas, pernelyg didelis emocionalumas ir ūmumas.
Plačiai žinoma Libijos lyderio ekstravagancija. Jis mėgsta ryškiaspalvius berberų tautinio stiliaus apdarus ir dažnai juos keičia, bet labiausiai jam patinka karinės uniformos, o būtinas jo aprangos aksesuaras yra tamsūs, visiškai akis paslepiantys akiniai.
Į užsienio keliones jis vyksta su užmoju: jį lydi ginkluotų moterų - asmens sargybinių - būrys ir ilgametė medicinos sesuo ukrainietė Galina K., apibūdinama kaip „įkūni blondinė„. Į kai kurias keliones, kaip pranešė “BBC News“, jis gabendavosi netgi kupranugarių, kad ir užsienyje galėtų gerti jų pieną. Svečiuodamasis jis taip pat gyvena palapinėje.
Kadafis yra „sunkus„ pašnekovas: jis mėgsta išklausyti viską, kas sakoma jam, tačiau taip pat mėgsta, kad ir kiti jį išklausytų nepertraukdami. Kadafio interviu visada yra tarsi “kontrastinis dušas“, kuriame susipina rimta ir absurdiška, o jo iškeltos pasaulio politikos dažnai būna, švelniai tariant, keistokos, kaip “Jungtinių Afrikos Valstijų" arba bendros žydų ir arabų valstybės Izratinos įkūrimas arba siūlymas Europai priimti islamą.
Prieš metus pasipiktinimą sukėlė Kadafio reikalavimas paskelbti šventąjį karą Šveicarijai.
„Šveicarijoje vyksta plataus masto pinigų plovimas. Kas apiplėšia banką, pinigus vėliau investuoja Šveicarijoje. Kas vengia mokėti mokesčius, vyksta į Šveicariją. Kas savo pinigus laiko slaptose sąskaitose, vyksta į Šveicariją. O daug tokių slaptų sąskaitų savininkų mįslingomis aplinkybėmis išėjo iš gyvenimo... Todėl kviečiu panaikinti Šveicarijos valstybingumą. Prancūziškoji dalis turėtų atitekti Prancūzijai, itališkoji Italijai, o vokiškoji Vokietijai. Net Aimanas al Savahiris, Osamos Bin Ladeno pavaduotojas, su „Al Qaeda„ pinigais išvyko į Šveicariją. Šveicarija finansuoja terorizmą“, - Kadafis tvirtino interviu Vokietijos žurnalui „Der Spiegel".
Artimiausias Kadafio draugas tarp Europos valstybių ir vyriausybių vadovų yra Italijos premjeras Silvijus Berluskonis (Silvio Berlusconi), kuris kuo rimčiausiai tvirtina daug ko išmokęs iš Tripolio “didžiojo išminčiaus".
Buvęs Egipto prezidentas Anvaras al Sadatas apie Kadafį kartą prasitarė: “Šimtu procentų nesveiko proto". JAV diplomatai 68 metų Kadafį apibūdina kaip neurotišką, baimių kamuojamą žmogų, kuris pasitiki tik artimiausiais patarėjais ir nemoka priimti kritikos.
Bet viena jis sugebėjo visada - užsitikrinti valdžią. Ypač tai išryškėjo pastaraisiais metais, kai Kadafis suartėjo su Vakarų valstybėmis. O dabar Kadafio valdžios pamatas byra - “žmonės nusivylė, kad, pasikeitus užsienio politikos kursui, nepasikeitė vidaus politika", teigia politologė Izabelė Verenfels iš Berlyno mokslo ir politikos fondo.
Nuo Kadafio atsiribojo ir svarbių genčių atstovai, o tai yra dėmesio vertas ženklas. Nors Libijos specialistė I.Verenfels nedrįsta prognozuoti, kada tai įvyks, ji neabejoja - Kadafio režimas neatsilaikys.
Ašarinių dujų ir pinigų lietus
Bahreinas - mažiausia arabų valstybė, įsikūrusi Persijos įlankoje esančiose salose už 16 km nuo Saudo Arabijos.
Nuo 1782 m. salų valstybę valdo Al Chalifų šeima. Net dauguma Bahreino ministrų didžiuojasi Al Chalifų pavarde, su karaliumi giminiuojasi ir premjeras.
Bahreino karalius Hamadas bin Isa al Chalifa (Hamad bin Isa al Khalifah) 1999 m., mirus tėvui, tapo Bahreino emyru, o 2002 m. vasario 14 d. pasiskelbė karaliumi.
Kad liaudis galėtų norėti jį nuversti, karaliui Hamadui yra sunku įsivaizduoti, jo akimis tai prilygsta šventvagystei. Tačiau, paskatinti maištaujančių egiptiečių pavyzdžio, tūkstančiai Bahreino gyventojų išties eina į gatves ir nori nuversti režimą.
JAV tai yra neparanku, nes karalius Hamadas yra ištikimas jų sąjungininkas, 2002 m. palaikęs JAV karinius veiksmus Irake (šeichas studijavo Kembridže, mokėsi Didžiosios Britanijos ir Amerikos karo mokyklose).
Atsakydamas į protesto akcijas, nukreiptas prieš jo valdžią, Al Chalifa griebėsi nepaprastai žiaurių veiksmų: saugumo pajėgos šaudė į demonstrantus, žuvo daug žmonių. Derybas su protestuotojais sunkina tai, kad karalius, kaip ir visa šalies aukštuomenė, yra musulmonas sunitas, o didžioji dalis gyventojų yra šiitai, kurie jaučiasi diskriminuojami.
Šiitų opozicija atsisakė derėtis su sosto įpėdiniu princu Salmanu bin Hamadu, kol gatvėse stovės tankai, o kariškiai šaudys į taikius demonstrantus. Tiesa, karalius bando suvaldyti situaciją šalyje, taip pat pasitelkdamas “rimbo ir meduolio" taktiką: norėdamas numaldyti piliečius, neapsakomai turtingas valdovas pažadėjo kiekvienai šeimai išmokėti po 2650 dolerių (apie 6625 litus).
Karalius revoliucionierius
M6 - taip marokiečiai vadina savo monarchą Mohamedą VI, kuris valdo Maroką nuo 1999 m. Nors karaliui jau 47-eri, net ir dvyliktaisiais valdymo metais jį vis dar gaubia neblėstanti jaunatviškumo aura.
Kai arabų pasaulio ekspertai vardija šalis, kurias galėtų taip pat apimti revoliucinis įkarštis, visada paminimas ir Marokas. Teoriškai. O praktiškai Maroke lemiamas veiksnys, regis, yra M6.
Tai žino ir marokiečiai, priklausantys „Vasario 20-os judėjimui„, kuris pakvietė į pirmąjį mitingą “už marokiečių orumą“, “už demokratines reformas„ ir net “už konstitucinę monarchiją“ - daugiausia per du vieno socialinio tinklo profilius.
Užsiregistravo apie 20 000, tarp jų daug marokiečių iš ispanų ir prancūzų išeivijos. Kiek iš jų išties išeitų į gatves, galima tik spėlioti. Bent jau Vyriausybė, iš visko sprendžiant, nesijaudina.
Jo Didenybė taip pat: kai Egipte sprogo parako statinė, „vakarėlių karalius", kaip Mohamedą patyliukais vadina pavaldiniai, išvyko poilsiauti į savo prabangią vilą Prancūzijoje netoli Paryžiaus. Apie neramumus arabų pasaulyje jis savo nuomonės nepareiškė. Matyt, revoliucijos vėjas Maroke didelių bangų nesukels.
O juk kaip tik marokiečiai turėtų priežasčių garsiai protestuoti, daugiau nei kaimynai Alžyras, Tunisas ir Libija. Marokas yra skurdžiausia iš šių šalių. Jis neturi naftos kaip Libija ir Alžyras, o valdyti jį yra sudėtingiau nei mažą Tunisą, kuris didele dalimi gyvena iš turizmo.
Niekur Šiaurės Afrikos vakarinėje dalyje nežiojėja tokia didelė socialinė praraja tarp vargšų ir turtuolių kaip Maroke, nors keletą metų ekonomika augo sparčiai. 20 proc. marokiečių turi išgyventi už mažiau kaip vieną eurą per dieną, per 40 proc. marokiečių yra beraščiai.
Nuolatos vyksta badaujančiųjų maištai, juos Vyriausybė bando greitai nuslopinti mažindama svarbiausių maisto produktų kainas. 15 proc. valstybės biudžeto kasmet skiriama išlaikyti žemoms aliejaus, cukraus, duonos ir benzino kainoms.
Būtent šiomis dienomis Vyriausybė nusprendė padvigubinti šias subsidijas, dėl visa ko. Nepatenkinti yra ir daug jaunų specialistų, kurie neranda darbo pagal išsilavinimą. Priešais Vyriausybės rezidenciją sostinėje kasdien susiburia į demonstracijas bedarbiai universiteto absolventai.
Pagrindo piktintis marokiečiai turi ir dėl korupcijos, saviškių protegavimo ekonomikoje ir vietos valdžios įstaigų savivalės. Kritiškai nusiteikę piliečiai mini nepaprastus karaliaus turtus, bet drįsta apie tai kalbėti tik pašnabždomis arba saugiame prieglobstyje emigracijoje.
Jo holdingas ONA viešpatauja daugelyje ekonomikos šakų, o asmeninį karaliaus turtą žurnalas “Forbes" vertina 2,5 mlrd. dolerių (apie 12,5 mlrd. litų). Kalbėti apie karalių yra tabu, net teigiamai.
Kai nepriklausomas leidinys „TelQuel" susiruošė paskelbti apklausą apie monarcho populiarumą, kilo didelis sujudimas. Studija parodė, kad net 91 proc. šalies gyventojų mėgsta savo karalių. Tačiau Vyriausybė, karaliaus rūmams paliepus, uždraudė žurnalo numerį ir pareiškė ieškinį atsakingiems asmenims. Apie Jo Didenybę nediskutuojama jokiu aspektu.
Tiesioginis pranašo Mahometo palikuonis (taip save vadina alavitų dinastijos atstovai) M6 yra Maroko musulmonų galva. Taip parašyta Konstitucijoje. Tai suteikia jam stiprybės, atitraukia nuo kasdienės politikos, nors galutiniai sprendimai visada būna jo.
Atpirkimo ožys liaudžiai yra Vyriausybė, kurią sudaro beveik visų partijų atstovai, nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų. Ir pats karalius mėgsta duoti pylos kabinetui, pavyzdžiui, užsipulti dėl nepakankamos pažangos kovojant su korupcija, o paskui mėgautis avangardo kovotojo reputacija.
Daugelis marokiečių savo valdovą vis dar vertina kaip “vargšų karalių„, nors jo iniciatyvos dėl skurdo mažinimo duoda vaisių tik palengva, o daugybė nevyriausybinių organizacijų šalyje nepajėgia užkamšyti visų socialinio tinklo skylių. Piliečių sąmonėje jis yra savotiškas “revoliucionierius iš viršaus“, bandantis daryti, kas įmanoma, savo valdžia siekiantis permainų ir susiduriantis su tariamai neįveikiamomis kliūtimis.
Didelį palankumą Mohamedas VI pelnė ir todėl, kad, jam atėjus į valdžią, baigėsi “švininiai metai„ - baimę kėlusio jo tėvo Hasano II, 38 metus kieta ranka valdžiusio šalį, epocha. Sūnus modernizavo senąjį šeimos kodeksą, pagerino moterų padėtį, didesnę laisvę suteikė ir žiniasklaidai, bent jau viešpatavimo pradžioje. Pastaraisiais metais jis ją vėl suvaržė, ir daugelį pažangiai mąstančių žmonių tai prablaivino. Tačiau Vašingtonui Marokas lieka „stabilumo ašis“ Šiaurės Afrikoje - šalis, kurios skirtumą nuo kitų apibūdina trumpinys M6.
Milda KUNSKAITĖ
(respublika.lt)
(respublika.lt)
