Šių metų pirmą ketvirtį į SEB banką kreipėsi 73 gyventojai, nukentėję nuo telefoninių sukčių. Tai yra net keturis kartus daugiau negu tuo pačiu laikotarpiu pernai (tada kreipėsi 18 nukentėjusiųjų). Žiniasklaidoje nuolatos mirga pranešimai apie telefoninių sukčių gudrybes ir jų aukas, tačiau žmonės nepažįstamiems skambintojams padiktavo savo prisijungimo prie banko paslaugų internetu sistemos duomenis ir dėl to prarado 283 tūkst. Lt, iš jų beveik 90 tūkst. Lt – tai daugiau negu pusės nukentėjusiųjų vardu paimti greitieji kreditai.
Psichologai negali paaiškinti, kodėl taip yra. Juk lietuvių nepavadinsi nei patikliais, nei lengvabūdiškais. Sukčiams taip sekasi tikriausiai todėl, kad, kasdien skambindami po dešimtis kartų, jie įgunda atspėti pašnekovo nuotaiką, charakterį ir baimes. Policijos pareigūnus glumina tai, kad daug tokių telefoninių sukčių nusikaltimus padaro būdami įkalinimo vietose. Sugeba gauti telefonų aparatų, suorganizuoti žaibišką pasisavintų pinigų išėmimą iš sąskaitų. Be to, įkalinimas – tai bausmė ir galimybė pasitaisyti, o iš tikrųjų jis tampa tarsi verslo komandiruote ir palyginti nebloga priedanga nuo budrių teisėsaugos akių.
Dar sovietmečiu įpratę „chaltūrinti“ ir „susikombinuoti“, dauguma Lietuvos žmonių taip gyvena iki šiol: griebia viską, kas blogai padėta – kai kas sugeba pavogti laivus, gamyklas, net bankus. Vagia biudžeto lėšas, europinę paramą, nemoka mokesčių, tačiau tai nevadinama vagyste. Apie vagis sakoma: „prasisuko“, „apsukrus“.
Na, kalbant objektyviai tenka pripažinti, kad sovietmetis čia nekaltas. Vogė ir „smetoniniais“, ir caro laikais. Prieš karą net ginkluotų susišaudymų su policininkais būta. Pavyzdžiui, 1934 m. kovą nuovados vachmistras Juozas Žukauskas žuvo eidamas pareigas per susišaudymą su vienais garsiausių tarpukario Lietuvos plėšikų J.Armonu–Bleisu ir J.Miliniu. Kartu su vachmistru žuvo kriminalinės policijos Kauno apygardos vyr. policininkas J.Selmistraitis. Šiais laikais tai būtų neregėto dydžio skandalas. Caro laikais kontrabandininkų gauja iš žandarų areštinės šturmu išvadavo vieną savo lyderių garsų Šilutės krašto kontrabandininką Dobilinską. Tiesiog labai patogu dėl savo nelaimių, nesėkmių ar kvailumo kaltinti vien sovietmetį. Kai kurie politikai su sovietmečiu tebekariauja iki šiol. Panašiai, kaip rusai ir baltarusiai tebekariauja Antrąjį pasaulinį – niekaip negali istorijos palikti istorikams.
Prieš dešimtmetį, kai apie narystę ES dar nesvajojome, per televiziją rodydavo „Būtovės slėpinius“. Kartą įsijautęs į dialogą apie nelengvą Lietuvos kelią į Vakarų civilizaciją, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas Alfredas Bumblauskas paklausė kolegos Edvardo Gudavičiaus: „Europinę paramą mūsų valdininkai išvogs?“ „Žinoma, išvogs“, – nė nemirktelėjęs atsakė E.Gudavičius. Suprask, tokia mat ir yra civilizacija. Ir iš tikrųjų korupcijos skandalai Vakarų valstybėse kyla nė kiek ne rečiau, nei pas mus. Gal net dažniau, nes bedantė mūsų teisėsauga nedrįsta judinti bylų, į kurias įsivėlę aukšti politikai. Mūsų teisėsauga greita nebent fabrikuoti bylas ir taip dalyvauti klanams suvedinėjant tarpusavio sąskaitas, o kartais tokiu būdu tik imituoja kovą su korupcija ar nukreipia dėmesį nuo tikrų nusikaltėlių.
Vagis Lietuvoje vagimi tampa tik tada, kai įkliūva. Prabangų automobilį vairuojantis valdininkas, prašmatniame name gyvenantis aukštas policijos pareigūnas ar prabangoje besimaudantis europinių pinigų skirstytojas – ne vagis, kad ir kiek apie juos rašytų bulvarinė spauda. Akmenys nuolat mėtomi ir į pašalpas gaunančių nelegaliai dirbančių bedarbių pusę, tai šen, tai ten nuskamba „vokelių“ skandalai, tačiau dauguma įkliūva lyg netyčia. Visi juk supranta, kad už minimalųjį atlyginimą žmogus negali išgyventi.
Apgaudinėja ir verslininkai. Ir valstybę, ir ypač vieni kitus. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) mėgsta skelbti įmones, į biudžetą sumokėjusias daugiausia mokesčių. Pirmoje vietoje – Mažeikių naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“. Nutylima, kad didžioji šios įmonės sumokamų mokesčių dalis yra akcizo ir pridėtinės vertės mokesčiai, kuriuos lyg pelytės suneša visi šalies vairuotojai. Jei nebūtų gamyklos, beveik tiek pat mokesčių sumokėtų naftos produktų importuotojai.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas nustebino žurnalistus pareiškęs, kad du didžiausi šalies bankai – SEB ir „Swedbank“ – per praėjusius metus sumokėjo vos tris tūkstančius litų pelno mokesčio. Iš pažiūros tikrai keista, kad didieji bankai Lietuvoje dirba nuostolingai, nors vien tik už konvertavimą iš šalies jie išveža apie 120 mln. litų, o ką jau kalbėti apie sumas, surenkamas iš įmokų už komunalinius mokesčius ar po 40–50 litų už tarptautinius pervedimus. Iš viso bankai iš Lietuvos išveža po pusę milijardo litų kasmet. Pasak B.Bradausko, tokį pelno mokestį, koks priklauso, yra sumokėjęs vienintelis bankas „Nordea“ – apytiksliai 11 mln. litų, o kitų bankų sumokėtas pelno mokestis siekia vos kelias dešimtis tūkstančių litų arba dar mažiau. VMI duomenimis, iš viso Lietuvos bankai į biudžetą sumokėjo 11 322 646 litus. Tai teisėta – perkelti per krizę tariamai patirtus buhalterinius nuostolius į kitus metus leidžia įstatymai.
Neįtikėtinai mažus mokesčius sumoka ir milijardus vartanti „Maximos“ prekybos centrus valdanti bendrovė, ir kiti prekybos gigantai. Be valstybės paramos tokie dalykai nebūtų įmanomi. Politikai po to tik stebisi, kodėl Lietuvoje turtinė atskirtis yra didžiausia ES ir toliau didėja.
Valdžia yra tokia, kokios nori tauta. Jeigu didžioji tautos dalis sukčiavimą pateisina ir dargi įvairiausiomis formomis prie jo prisideda, tenka konstatuoti, kad toks yra lietuvių nacionalinis bruožas ir dėl to daugiau nekvaršinti sau galvos. Yra, kaip yra.
