Vakar pažymėtas pirmojo žmogaus išėjimo į atvirą kosmosą 45 metų jubiliejus. Pirmasis į atvirą kosmosą 1965 metų kovo 18 dieną išėjo rusų kosmonautas Aleksejus Leonovas. Istorinis pasivaikščiojimas atviroje kosminėje erdvėje įvyko „Voschod-2” skrydžio metu, ir, kaip prisimena pats Leonovas, ekipažui teko įveikti daugybę nesklandumų.
A. Leonovas buvo išėjęs iš kosminio laivo dvylika minučių ir devynias sekundes, prisijungęs prie laivo penkių metrų ilgio virve. Pasivaikščiojimo kosminėje erdvėje pabaigoje A. Leonovo kosmonauto skafandras taip išsipūtė vakuume, kad jis nebegalėjo įeiti į kamerą. Jis atidarė vožtuvą, kad sumažėtų skafandro slėgis, ir vos sugebėjo įeiti į kapsulę. Per pastaruosius 40 metų žmonių buvimo atviroje kosmoso erdvėje laikas buvo prailgintas iki 9 valandų.
Tuometinė Sovietų Sąjunga pralenkė JAV lenktynėse dėl žmogaus „pasivaikščiojimo” atvirame kosmose. 1965 kovo 18 dieną Aleksejus Leonovas tapo pirmuoju tai atlikusiu žmogumi. Ši nuotrauka gauta paėmus vieną kadrą iš išorinės erdvėlaivio „Voschod 2” (rus. „Восход-2”) filmavimo kameros
Tuo metu Leonovas tikrai nežinojo, ko tikėtis iš tokios nepažįstamos aplinkos. Jam sklandant už erdvėlaivio „Voschod 2” borto, kosmonauto bendražygis Pavelas Beliajevas nekantriai laukė eksperimento pabaigos. Bėgant metams Leonovo „nuotykis” kosmose tapo ištisa legenda, kuri buvo perpasakojama daugybę kartų ir buvo apsupta įvairiausių mitų. Tik po Tarybų Sąjungos žlugimo buvo atskleisti anksčiau nežinoti faktai apie misiją, kurie tuo pačiu istorikams iškėlė naujų klausimų.
Oro šliuzo projektavimas
Skirtingai nei ankstesnių „Voschod” misijų metu (kurių įkvėpėjas buvo tuometinis sovietų lyderis Nikita Chruščiovas), „Voschod 2” misijos motyvas buvo gerokai daugiau paremtas moksliniais siekiais. Sovietų Sąjungos kosminių tyrimų programos „tėvas” Sergejus Koroliovas galimybę žmogui vaikščioti už erdvėlaivio ribų vertino kaip itin reikšmingą, norint vykdyti tolesnį kosmoso tyrinėjimą, teigia jo biografas Jarslavas Golovanovas. Tuo metu Koroliovo pavaduotoju dirbęs Borisas Čertokas savo memuaruose taip pat patvirtino, jog Koroliovo niekas nevertė imtis tokio bandymo.
Dar vienas kadras, kuriame užfiksuotas už erdvėlaivio borto sklandantis kosmonautas. „Wikipedia” nuotr.
Koroliovas žinojo, jog JAV tuo metu buvo kuriamas erdvėlaivis „Gemini”, kuris turėjo užtikrinti dehermetizacijos galimybę ir taip leisti ekipažui dirbti už aparato sienų. Tačiau rusas erdvėlaivio dehermetizacijos idėją atmetė ir vietoj to nurodė savo vadovaujamiems inžinieriams rasti būdą, kaip į „Voschod” erdvėlaivį integruoti specialų oro šliuzą.
Netrukus pasirodė keli šliuzo projektai - kai kurie buvo tvirtos konstrukcijos, kiti - lankstūs ar net suvyniojami ir išskleidžiami tik kosminiam laivui pasiekus orbitą. Kompanijos „RKK Energia” archyvų duomenimis, jų inžinierius pasiūlė geriausią konstrukciją, kuri buvo pavadinta kodiniu pavadinimu „Volga” („RKK Energia” yra pagrindinė kompanija, tiekianti aparatūrą Rusijos Kosminių tyrimų agentūrai). Oro šliuzas buvo cilindrinės konstrukcijos, sudarytas iš 36 pripučiamų sekcijų, suskirstytų į tris grupes po 12. Konstruktorių įsitikinimu, šliuzas turėjo išlaikyti savo konstrukciją orui pilnai išėjus net iš dviejų sekcijų grupių.
Ruošiantis blogiausiam
Leonovas dar prieš dešimtį metų pasakojo, jog jo kosminę misiją patvirtino 1964 metų vasarį. Maždaug 1964 metų kovą pradinei 20 kosmonautų komandai buvo pademonstruotas natūralaus dydžio kosminiam pasivaikščiojimui išmėginti skirtas erdvėlaivio maketas. Į šios grupės narių tarpą įėjo ir pats Leonovas. „Laivu plaukiantis jūreivis turėtų mokėti plaukti”, - Leonovas prisimena jauniems kosmonautams tartus Koroliovo žodžius. Jis tada liepė Aleksejui apsivilkti skafandrą ir pabandyti atlikti imitacinį išėjimą į atvirą kosmosą.
Erdvėlaivis „Voschod- 2” („Восход-2”), kuriuo skrisdamas Aleksejus Leonovas išėjo į atvirą kosmosą
Pagal planą, į kosmosą išėjęs kosmonautas prie erdvėlaivio turėjo būti prisitvirtinęs „bambagysle” - specialia žarna, kuria jam būtų tiekiamas deguonis ir užtikrinamas susisiekimas su laivo kapitonu ir antžemine skrydžio kontrolės tarnyba. Kuprinėje turėjo būti saugomas rezervinis deguonies balionas.
Abu erdvėlaiviu skriejantys kosmonautai turėjo vilkėti skafandrus. Išėjimo į atvirą kosmosą metu, nutikus nenumatytam įvykiui, pavyzdžiui, praradus sąmonei, kapitonas turėjo dehermetizuoti erdvėlaivį, išeiti į išorę ir išgelbėti savo kolegą. Kapitonas tokiu atveju būtų turėjęs pritvirtinti deguonies tiekimo žarną prie savo kolegos skafandro ir įstumti jį į šliuzo vidų galva į priekį. Visos galimos nenumatytos situacijos buvo išbandytos antžeminių treniruočių metu ir imituoto nesvarumo sąlygomis, skrendant lėktuve „Tupolev 104” įrengtoje laboratorijoje.
Problemos jau po 10 minučių
„Voschod-2” 1965 metų kovo 18 dieną sėkmingai pasiekė planuotą orbitą. Ekipažas nedelsdamas pradėjo ruoštis išėjimui į atvirą kosmosą. Kapitonas Beliajevas padėjo Leonovui užsidėti rezervinę įrangą ir pritvirtino „bambagyslę” . Leonovas sėkmingai dehermetizavo šliuzą ir išėjo iš erdvėlaivio. „Aš jaučiausi gerai ir pranešiau, ką tuo metu mačiau”, - sakė kosmonautas.
Tačiau maždaug po 10 minučių Leonovas pastebėjo problemą: „Skafandras pradėjo elgtis visiškai kitaip, lyginant su tuo, ką man teko stebėti būnant Žemėje”. Skafandras išsipūtė, pradėjo varžyti jo judesius; batai ir pirštinės pradėjo slysti nuo kojų ir rankų. Kai kosmonautas pasiruošė sugrįžti į erdvėlaivį, situacija tapo nevaldoma.
„Nežiūrint į tai, kad batai buvo užmauti ant kojų palyginti tvirtai, mano kojos iš jų išslydo, o pirštinės nusimovė nuo rankų - prisimena Leonovas. - Dirbti buvo nebeįmanoma, aš pabandžiau sugriebti šliuzo rankenas, tačiau pirštinių pirštai atsirėmę į jas tik atsilenkdavo atgal”.Situaciją taip pat komplikavo tai, kad Leonovas savo rankose laikė kamerą, kurią jis buvo atkabinęs nuo šliuzo sienelės.
Tuo momentu kosmonautas, nepasitaręs su antžemine skrydžio kontrole, nusprendė pasinaudoti specialiu vožtuvu ir sumažinti vidinį skafandro slėgį beveik 200 procentų. „Aš pagalvojau, jog deguonies prisikvėpavau pakankamai, kad mano kraujyje neužvirtų azotas (vadinamoji dekompresijos liga). Buvo rizikinga, tačiau kito pasirinkimo neturėjau. Kai tik taip pasielgiau, viskas sugrįžo į savo vietas, - pasakoja Leonovas. - Aš su Žeme dėl to nesusisiekiau, nes puikiai suvokiau, jog tam laiko neturiu. Lengvai galėjau įsivaizduoti visas tas diskusijas, per kurias turėjo būti sprendžiama, ką daryti. Man tą būtų tekę daryti bet kuriuo atveju” .
Išeikvotas deguonis
Prieš pagaliau įlįsdamas į šliuzą galva į priekį, Leonovas susidūrė su kita problema: kaip apsiversti „į viršų”, kad galėtų uždaryti už savęs esantį šliuzo liuką. Šliuzo skersmuo buvo apie 120 centimetrų, kai paties Leonovo ūgis kartu su skafandru sudarė apie 190 centimetrų. „Norėdamas tai padaryti, aš tiesiogine prasme turėjau save sulankstyti, - sakė kosmonautas. - Dėjau didžiules pastangas. Iš viso turėjau 60 litrų oro, skirto ventiliacijai ir kvėpavimui, o to nebuvo pakankama tokio tipo veiksmams atlikti” .
Leonovo skafandre prakaitas beveik apsėmė jo pėdas. Tačiau kosmonautui pagaliau pavyko užverti liuką, atstatyti slėgį ir sugrįžti į kabiną. Leonovas neigia versijas apie tai, kad jis su savimi turėjo nusižudymui skirtas piliules tam atvejui, jei jis būtų negalėjęs patekti į savo erdvėlaivį, įvardindamas tokius teiginius „haliucinacijomis” .
Nelengvas kelias namo
Sėkmingas Leonovo sugrįžimas į erdvėlaivį dar neužbaigė visų misijos problemų. Po to, kai ekipažas nuo erdvėlaivio atskyrė nebereikalingą liuką, tam panaudotos pirotechninės dujos sugadino Saulės jutiklį, pagal kurį „Voschod- 2” turėjo orientuotis grįžtamajam manevrui. Dėl to erdvėlaivis pradėjo vartytis kosmose, ir likus penkioms minutėms iki suplanuoto grįžtamojo manevro pradžios, ekipažas išjungė šį procesą valdžiusią sistemą.
Sugrįžimą komandos nariai valdė rankiniu būdu; tiesa, naujasis nusileidimo taškas nuo suplanuotojo buvo nutolęs šimtus kilometrų. Erdvėlaivio instrumentų modelis turėjo automatiškai atsiskirti nuo korpuso praėjus 10 sekundžių po sugrįžimui naudojamų variklių įsijungimo, tačiau ši sistema taip pat nesuveikė. Laimei, veiksmą pavyko atlikti naudojant numatytą rezervinį įrenginį - temperatūriniai jutikliai suformavo atsiskyrimo signalą erdvėlaiviui įskriejus į viršutinius atmosferos sluoksnius.
Erdvėlaivio kapsulė nusileido sniegu padengtoje taigoje, o pirmosios pagalbos iš vietinių medkirčių pavyko sulaukti praėjus 24 valandoms. Kadangi specialią įrangą gabenę sraigtasparniai jų laukė pirminėje nusileidimo vietoje, Leonovui ir Beliajevui miške teko praleisti tris dienas, kol buvo iškirstas pakankamas kiekis medžių, kad galėtų nusileisti sraigtasparniai.
Galutinė „beveik katastrofa”
Išanalizavę „Voschod- 2” kapsulę, inžinieriai Koroliovui pranešė, jog erdvėlaivio parašiutą atjungė specialus zondas, kapsulei palietus Žemę. Įtaisas buvo sugalvotas tada, kai prieš tai įvykusio skrydžio metu nusileidusią kapsulę žeme vilko stiprus vėjas. Jei zondas „Voschod- 2” nusileidimo metu būtų palietęs medžių viršūnes arba šakas, jis tikrai būtų atkabinęs parašiutą, ir kapsulę su kosmonautais būtų paprasčiausiai nukritusi ant žemės. Legenda sako, jog kai Koroliovas suprato, jog kosmonautai vos nežuvo, jis pasakė: „Aš esu karalius, dievas mane gelbsti”. Išvertus iš rusų kalbos „korol” reiškia „karalių”...
