Laukiniais 1990-aisiais Lietuvoje kaip grybai po lietaus ėmė dygti komerciniai bankai, kredito firmos ir prekybos kompanijos.
Trijų rūšių bankai
Siekiant giliau pažvelgti į turtingiausių šalies žmonių atsiradimo istoriją, šiandien gerai žinomų verslo kompanijų pinigų šaltinius, verta prisiminti pirmuosius bankus (ir draudimo kompanijas) Lietuvoje. Juos galima suskirstyti į tris rūšis: komunistinius, „kėgėbistinius“ ir banditinius.
Pirmajai kategorijai galima priskirti „Nidos“ banką (vėliau „Hermis“), Lietuvos akcinį inovacinį banką, „Tauro“ banką, antrajai – Spaudos banką (vėliau „Vilniaus“, dabar – SEB), banką „Litimpex“, Lietuvos valstybinį komercinį banką, trečiajai – bankus „Sekundė“, „Express“, „Baltic“, neaiškios reputacijos užsienio veikėjų bankus „Snoras“, „Hanza“ (dabar – „Swedbank“), „Parex“ (dabar – „Citadelė“) ir kitus, savo naujoje, artimiausiomis dienomis šalies knygynuose pasirodysiančioje knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ rašo Balsas.lt žurnalistas Dailius Dargis.
Jų savininkus ir vadovus visi pažįstame, tik niekas nežino, kaip suveikė mechanizmai, kurie padarė juos turtuoliais. Iš tų pačių pinigų buvo pradėti ir kitokie verslai: investicinės, nekilnojamojo turto, komercinės ir prekybos bei kitos kompanijos, finansinės piramidės, pavyzdžiui, EBSW, SBA, „Karolinos“ ir „Villono“ viešbučiai, nekilnojamojo turto firma „Status“, uždaroji akcinė bendrovė „Garsų pasaulis“... Apskritai pirmieji verslininkai buvo ne tik žmonės, prasisukę spekuliacijose ir „farcuotėje“, bet ir tie, kas kontroliavo juos sovietmečiu: milicijos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu arba, OBECHEES, skyrių darbuotojai, pastarųjų pagalbininkai ir „maitintojai“ – parduotuvių, restoranų vedėjai, sandėlininkai, didelių įmonių vadovai. Taip pat saugumo darbuotojai ir jų agentai, kuriems jau tada buvo leidžiama daugiau negu kitiems socialistinės sistemos sraigteliams. Ypač veiksmingai buvo pasinaudota tuomečiais KGB agentų užsienio diplomatiniais, verslo arba mokslo ryšiais. Na, o banditėliai, kurie turėjo priėjimą prie užsieniečių, būdavo tam užverbuojami ir paprastai žaidė dvigubą žaidimą. Todėl dar iki 1990-ųjų užgimęs šio kontingento organizuotumas ir verslumas buvo efektyviai panaudotas išvagiant griuvusios sovietinės imperijos turtą, o buvusi iki to teisėsaugininkų ir kriminalinio pasaulio sąveika puikiai toliau tarnavo naujųjų turtuolių interesams.
Prakeikta „Sekundė“
Iki šiol sklando legendos apie skandalingais finansiniais projektais pagarsėjusių pirmųjų Lietuvos milijonierių likimus. Sakyčiau, daugelio jų gyvenimas susiklostė dramatiškai. Kaip pripažino vienas laukinės bankininkystės laikotarpį atidžiai stebėjęs ekspertas, mūsiškių verslo pionierių skaudžios istorijos galėtų tapti neblogų gyvenimiškų dramų filmų scenarijais. Tačiau iki šiol neatsakyta, kur panaudoti iš indėlininkų surinkti milijonai.
1992-aisiais per televiziją ir spaudoje nuolat skambėjusiu šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra“ susižavėję tūkstančiai lengvatikių negalėjo ramiai užmigti stebėdami kone kasdien sparčiai augančias naujųjų lietuvių prabangias pilaites, gatvėmis švilpiančius amerikietiškus limuzinus ar nevaržomas jų puotas, kurių dalyviai išsidabinę brangiais kostiumais ir pasaulyje pripažintų mados dizainerių suknelėmis.
Sovietmečio epochos nepritekliaus išsekinti ir vakarietiškojo gyvenimo malonumų pakerėti žmonės tapo skandalingai pagarsėjusio „Sekundės“ banko indėlininkais. Žaibiškai praturtėti iš pažadėtų palūkanų panorę šalies gyventojai minėto banko iniciatoriams sunešė paskutines santaupas, o pritrūkę šlamančiųjų skubiai pardavinėjo butus ir automobilius.
Verta prisiminti, kad anuomet būsimus „Sekundės“ banko indėlininkus greitakalbe viliojo ir legendinės Lietuvos televizijos laidos „Klausimėlis“ vedėjas Juras Jankevičius.
1994 metais gruodį žlugęs „Sekundės“ bankas skaudžiai palietė apie 15 tūkstančių indėlininkų. Per dvejus metus jis surinko daugiau kaip 15 milijonų JAV dolerių (lito įvedimo dienos kursu – apie 67,5 milijono litų) ir apie 3 milijonus tuomečių Vokietijos markių (8 milijonus litų).
Ilgiausiai kalėjęs Lietuvos bankininkas
Iki šiol įsiminė tos šaltos žiemos dienos, kai, žlugus bankui „Sekundė“, minios apgautų žmonių būriuodavosi Kauno S. Daukanto gatvėje, šalia pastato, kuriame buvo įsikūrusi iš indėlininkų didelius pinigus surinkusi ir juos pradanginusi banko vadovybė.
1996 metų vasarį dėl svetimo turto iššvaistymo ir kitų finansinių nusikaltimų „Sekundės“ banko prezidentas Gintaras Dilys buvo nuteistas kalėti septynerius metus.
2000-ųjų pavasarį G. Dilys iš Pravieniškių pataisos namų-kolonijos išleistas pirma laiko – esą nepriekaištingu elgesiu įrodė, kad taisosi.
Prisimindamas anų laikų garsiausias finansines piramides, Generalinės prokuratūros prokuroras Gintaras Jasaitis šiandien pripažįsta, kad G. Dilys iš visų liūdnai pagarsėjusių šalies bankininkų kalėjo bene ilgiausiai.
Tiesa, buvęs „Sekundės“ banko vadovas beveik dingo iš akiračio. Apie praeitį jis nekalba, atrodo, iki šiol saugo banko žlugimo paslaptis. Du kartus su juo mėginau pabendrauti, tačiau buvęs bankininkas kaskart trumpai atkirsdavo „Nereikia man jokių žurnalistų“ ir išjungdavo telefoną.
Mano žiniomis, G. Dilys gyvena Kaišiadoryse esančiame varganos išvaizdos bendrabučio tipo bute. Pragyvenimui verčiasi sandėlininku nedidelėje įmonėje.
Šiandien galima sakyti, kad „Sekundės“ banko aferoje G. Dilys buvo tik menkas sraigtelis. Už jo nugaros atokiai nuo apgautųjų indėlininkų žvilgsnių laikėsi su Kauno Žaliakalnio kriminalinio pasaulio veikėjais glaudžiai susiję asmenys.
Gausių turtų iš patiklių žmonių susikrovę šešėliniai banko valdytojai apskritai nebuvo nuteisti. Daugelis jų iš kadaise surinktų pinigų net pastaraisiais metais gyvena prabangiai.
Kur nusėdo didieji machinatoriai?
Akivaizdu, kad audringųjų 1990 metų machinatorių šiandien mažai liko. Dabar užaugo antroji ir net trečioji karta tų, kurie naudojasi anų laikų pradedančiųjų kapitalistų uždirbtais didžiuliais pinigais.
Be abejo, kai kurie banginiai ar dinozaurai išgyveno ir šiandien sėkmingai užsiima politika. Nes kas iš esmės yra politika? Tai turtingųjų žmonių beribio noro praturtėti dar labiau įgyvendinimas kvailinant žmones, skleidžiant šūkių tiesas apie laisvę ir nepriklausomybę, kuriant priešų įvaizdį ir neva demokratinių vertybių puoselėjimą. Na, ir per visus kitus nuperkamus dalykus, tokius kaip politikai ir žiniasklaida, kuriais žmonės tiki ir net eina kariauti manydami, kad jų auka atneš naudos tėvynei. Bet faktiškai iš viso to naudos turi tik tie, kas turi daaaaug pinigų.
Valdžia ir teisėsauga taip pat vienodai yra perkama ir tarnauja privačiam kapitalui, jo didinimui ir apsaugojimui. O banditėliai – tik pėstininkai, na, geriausiu atveju, rikiai šioje subtilioje ir rafinuotoje šachmatų partijoje. Jų lemtis – atidirbti ir visą likusį gyvenimą slapstytis arba pūti kalėjime.
Labai įtikinamas ir akivaizdus pavyzdys: Klaipėdos Gaidjurginiai gyvavo tiek, kiek truko draskymasis dėl Jūrų uosto privatizavimo. Kai tik procesas buvo baigtas, buvusius „stogus“ teisėsauga pradėjo kapoti ir sodinti. Beje, tas pats liečia ir policininkus, ir saugumo darbuotojus, kurie faktiškai išnaikino reketininkus ir tuos, kas melžė ir terorizavo verslą. Dabar jie išsunkti, morališkai ir fiziškai suluošinti, išmetami į gatvę kaip nereikalingas šlamštas.
Kas spėjo nors kiek sukaupti turto, dar šiaip taip suduria galą su galu, kas ne – gyvena nuo varganos pensijos iki pensijos, o ir tą jau žadama atimti. Dėl to skaudžiausia visiems to laikmečio kovotojams su neteisėtai praturtėjusiais, organizuotų nusikalstamų gaujų šulais. Nesinorėtų, kad tai būtų pamoka uoliam jaunimui, kuris aukoja laiką ir sveikatą gindamas turtuolius. O vargšų žmonių organizuotas nusikalstamumas juk niekada nepuola.
Atkūrus nepriklausomybę, į Lietuvą ėmė plūsti įvairaus plauko aferistų. Juos priviliojo dar neišparceliuotas likęs sovietinis turtas, taip pat mūsų naivumas, neišprusimas tarptautinio verslo reikaluose ir panašiai. Apskritai tokie žmonės naudojosi kitų godumu, kvailumu ir ryšiais su banditais, nes be jų žinios joks svetimas aferistas negalėdavo laisvai veikti.
Viena tarptautinių aferistų kompanija vos neįvarė Lietuvos į bankrotą 1994 metais, kai „Tauro“ banko prezidentas Genadijus Konopliovas buvo sugundytas 20 milijardų JAV dolerių kreditu be procentų ir jau buvo iškaulijęs iš tuometės Vyriausybės garantinį raštą šiai sumai. Tada jis būtų „užstatęs“ Lietuvą daugeliui metų į priekį ir visus šalies gyventojus pavertęs vargšais. Laimei, aferą kai kuriems sumaniems teisėsaugininkams pavyko nutraukti.
Ne mažiau intriguojančios ir Būtingės naftos terminalo statybos peripetijos. Kai šiam objektui pagal Vyriausybės kvotas, gautas iš Ukrainos, metalas buvo parduodamas į Prancūziją, o gauti grynieji pinigai per Latvijos abejotinų žmonių valdomą banką „Baltija“ buvo atvežami ir išdalijami valdininkams.
Kyšiams mesti milijonai
„Kadaise neoficialiai teko bendrauti su buvusia stambiais sukčiavimais garsėjusio ir verslininku save vadinusio Kauno „žuliko“ vienos įmonių buhaltere. Ji teigė, kad to veikėjo klestėjimo metais iš jam priklausiusių įmonių neretai jo verslo partneriai tempdavo pinigų prikimštus lagaminus. Kai teisme jam palaikiau valstybinį kaltinimą, netrukus buvau nušalintas nuo bylos. Teisme buvo teigiama, kad neva esu iš anksto nusistatęs prieš teisiamąjį. Po šio sprendimo byla pradėjo slysti. Ši byla subliūško dėl to, kad tinkamu laiku suveikė „juodosios technologijos“ – mano žiniomis, kai kuriems teisėsaugininkams buvo duoti kyšiai“, – taip pirmųjų šalies oligarchų nesėkmingas demaskavimo operacijas prisiminė Vladas Maskeliūnas, šiandien pensijon išėjęs buvęs Kauno miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroras, vyriausiasis teisininkas.
Kitas buvęs VRM šulas kartą pasakojo, kad pirmieji nepriklausomos Lietuvos turtuoliai anuomet privalėjo turėti pradinį kapitalą. Jis dažniausiai būdavo įgytas nusikalstamu būdu. Kas tuomet kapitalo neturėjo, įvairiais būdais supirkinėjo šalyje paplitusius valiutinius čekius (dar vadinamus „vniešposyltorgo“ čekiais), o paskui juos versdavo nekilnojamuoju turtu.
Kitas dalykas – reikėdavo kaip nors prieiti prie to nekilnojamojo turto, prie jį valdančio žmogaus, tad reikėdavo papirkti tokį reikalą gebantį sutvarkyti valdininką.
Praėjus kuriam laikui gangsterių „paveikti“ šalies valdžios vyrai susirinkę tardavosi, kad reikia keisti tam tikrus įstatymus arba nutarimus.
„Po daug laiko, maždaug prieš šešerius–septynerius metus, dirbdamas viename didžiausių šalies bankų, atsitiktinai Vilniuje sutikau vieną anų laikų turtingiausių Lietuvos žmonių (deja, šiandien jis jau miręs). Jis turėjo daug brangaus nekilnojamojo turto sostinės centre, jo pastatyti gyvenamųjų namų kvartalai iki šiol stovi Ukmergės plente. Jis buvo atlikęs bausmę kalėjime, nes buvo pelnytai nubaustas, tad tarp mūsų buvo išlikę žmogiški santykiai.
Kartą jis buvo atėjęs į banką prašyti nemažos pinigų sumos kreditan. Aš jo paklausiau: „O kam tau reikia grynųjų pinigų, juk ir taip jų nemažai turi?“ Jis man atsakė: „Reikia kyšiams. Pastaruoju metu daug išleidžiu kyšiams. Kai kada duodu iki milijono, o kai kada ir per milijoną litų siekiančias sumas.“ Tačiau bene labiausiai įsiminė jo ištarta frazė: „Svarbiausia, jau kurį laiką esu įkišęs net milijoną, o tie tipai antri metai nieko nepadaro. Gal paprasčiausiai neprieina prie tam tikrų žmonių.“ Taip tąkart nerimavo mano sutiktas pažįstamas“, – pasakojo vienas buvusių VRM vadovų.
Anot jo, tokios dydžio pinigų sumos iš sovietų gniaužtų neseniai išsivadavusioje Lietuvoje būdavo mokamos tiems žmonėms, kurie padėdavo gauti norimą žemės sklypą, lengviau įsigyti strateginėje vietoje esantį objektą ar paprasčiausiai pašalinti verslo konkurentus. Iki šių dienų tokiems kebliems reikalams sutvarkyti naudojami didžiuliai ir iš juodųjų mafijos skrynių ištraukti pinigai.
Laukinė bankininkystė
Štai ką apie tuos audringus Lietuvoje laikus pasakojo pastaruoju metu žiniasklaidos dėmesio pabrėžtinai vengiantis, bet išgirdęs, kad visa tai noriu publikuoti knygoje, su manimi praeities istorijomis geranoriškai sutikęs pasidalyti R. Vaitekūnas. 1992 metais jis buvo Šiaulių policijos vyresnysis komisaras, o 1992 metais gruodžio 12–1996 metais vasario 23 dienomis ėjo vidaus reikalų ministro pareigas.
Šiandien jis viename didžiausių Lietuvos komercinių bankų eina net dvejas pareigas – valdybos pirmininko pavaduotojo bei vyriausiojo patikros pareigūno.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje nepriklausomybę atkūrusios valstybės Vyriausybės nariai ilgai svarstė šalies komercinių bankų įstatymą. 1994 metais įstatymas priimtas tik iš trečio karto.
Veiklą pradėję komerciniai bankai privalėjo teikti ekonominei policijai duomenis apie tam tikras vykdomas finansines operacijas, pranešti, ar neplaunami pinigai. Tačiau šiandien galima drąsiai sakyti, kad daugelio bankų vadovai tokių veiksmų išvengė neatsitiktinai. Manoma, kad per kai kuriuos šalyje gyvavusius bankus kriminalinės gaujos praplovė įspūdingas milijonines sumas.
„Kai politikai aukščiausiems teisėsaugininkams, mums, priekaištavo, kodėl žlugo komerciniai bankai, jie tikrai nežinojo realios padėties lietuviškos bankininkystės pasaulyje. Lietuvos valstybiniame banke dirbo tikri profesionalai. Tuo tarpu kai kurie komerciniai bankai veikė prisidengę tam tikros paslapties skraiste“, – pasakojo R. Vaitekūnas.
Anot jo, patvirtinus Komercinių bankų įstatymą, visa išsami informacija apie banko veiklą turėjo būti apibendrinta specialiuose dokumentuose. Bet kaip vėliau paaiškėjo, kai kurių bankų valdybose, tarybose veikė „žulikai“. Jie išdavinėjo milžiniško dydžio paskolas. Tomis paskolomis tarsi kortų malkomis dalydavosi tarpusavyje. Juk jie gerai žinojo, kad paskolos niekada nesugrįš, nes tam yra „pakabinti“ bankai. Tada šiuos procesus nelabai suvokėme. Buvo tokie laikai, kad banditai į lagaminėlį susikraudavo grynuosius pinigus, išeidavo iš banko ir iškart jį perduodavo kitiems asmenims.
„Aišku, tuo metu buvo tam tikri įsipareigojimai bankų vadovams. Bet po to bankininkai praregėjo, kad tokiais būdais išduoti pinigai nukeliavo ten, iš kur jau niekada nesugrįš. O kiek bankininkų dėl tokių gangsteriškų metodų vėliau atgulė į kapus. Kai kurie jų prieš save pakėlė ranką ir iš gyvenimo pasitraukė savo valia. Kitiems bankų vadovams šiuo atveju pasisekė kur kas geriau, nes jie atsipirko keleriais nelaisvės metais. Tada mums, ištrūkusiems iš sovietinės santvarkos, buvo sunku suvokti, kas išties dedasi komercinių bankų užkulisiuose. Kai dirbome, buvo revoliucinis laikotarpis, bet šalies ekonomika nusistovėjo“, – taip laukinės bankininkystės epochą prisiminė R. Vaitekūnas.
Verta priminti, kad 1994–1995 metais Lietuvoje bankrutavo ar buvo likviduota 14 bankų. Spėjama, kad tuometė šalies bankų griūtis prarijo apie 800 milijonų litų, kurie priklauso indėlininkams.
