Ignas Krupavičius, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Jeigu jūsų meilė jums dovanoja pliušinį žaislą, nesidžiaukite, tai ženklas, kad galbūt jūsų mylimoji ar mylimasis jums neištikimas. Tokią mintį išgirdome Zagrebe užsukę į 2011-aisiais novatoriškiausiu Europoje pripažintą „Sudužusių širdžių muziejų“ – „The museum of Broken Relationships“.
Šis muziejus skirtas žlugusiai meilei. Muziejaus kūrėjams žmonių perleidžiami nepavykusios meilės daiktai be istorijos būtų beverčiai. Todėl čia daiktai susipina su prisiminimais.
Muziejus gimė iš asmeninės patirties. Ketverius metus trukusi Draženo ir Olinkos meilės istorija baigėsi. Skirdamiesi juokavo, kuriam kokie jų meilę menantys daiktai atiteks. Tiesa, tik po trejų metų, 2006-aisiais, jis jai vėl paskambino ir idėją buvo įgyvendinta.
„Kai buvome drauge, mėgome daug keliauti. Keliaudami atskirai pasiimdavome triušiuką, kuri fotografuodavome skirtingose vietovėse: dykumoje, ant kalno ir pan. Būtent nuo šio triušiuko viskas ir prasidėjo“, – prisimena skulptorius, muziejaus įkūrėjas Draženas Grubišičius.
300 kvadratinių metrų muziejus suskirstytas į kambarius pagal temas: troškimai, pyktis, meilė, vestuvės ir pan.
„Pykčio kambaryje eksponuojami daiktai, kurie mena meilę, pasibaigusią įtūžiu. Man labai patinka automobilio veidrodėlis, kurį moteris nuplėšė nuo savo vyro automobilio, pastatyto prie ne to namo. Vyras grįžęs neprisipažino, kad buvo neištikimas ir dievagojosi, kad chuliganai pasidarbavo.
Arba dar viena istorija: skyrėsi įsimylėjėlės, nes atsirado trečias žmogus. Vieną jų nesusitvardė, nusipirko kirvį, sukapojo judviejų baldus į mažus gabalėlius ir sudėjo į šiukšlių maišus“, – vedžiodamas po muziejų eksponatus ir jų istorijas pasakoja Draženas Grubišičius.
Muziejuje eksponuojama apie šimtą daiktų, nors jų iš viso pasaulio sulaukiama tūkstančiai.
„Atsirinkti daiktus labai sunku. Tai užtrunka, tenka ilgai diskutuoti. Viskas priklauso nuo situacijos, nuo šalies, kurioje tuos daiktus renkame“, – aiškina muziejaus įkūrėjas.
Smalsuoliai, apžiūrėję ekspoziciją, muziejų palieka skirtingomis nuotaikomis.
„Vieni žmonės išeina su šypsena, kiti braukia ašaras. Kurių daugiau, negaliu pasakyti. Bet abejingų nelieka. Aišku viena, mes kūrėme šį muziejų pozityviai nusiteikę. Žinoma, tikimybė yra, kad kuri nors istorija tave sukrės ir tau pasidarys liūdna – juk norim nenorim, čia būdami patys pagalvojame apie savo, draugų, artimųjų gyvenimus“, – svarsto D. Grubišičius.
