Vasario pabaigoje prezidentė Dalia Grybauskaitė jai būdingu paramilitariniu stiliumi prisakė galų gale užbaigti liustracijos procesą, paviešinant turimus, su KGB susijusius dokumentus.
Tragikomiškas dvidešimtmetis
Atrodo, kad artėja dvidešimt metų trukusios intrigos, ilgainiui įgavusios tragikomiškų elementų, atomazga. Aišku, džiaugtis dar anksti – minkštakūniai valdininkai, nors ir labai prisibijo šalies vadovės tiesmukos retorikos, be abejo, panaudos savo pamėgtą taktiką. Jie atvirai nieko nekvestionuos, užtat išgalvos aibę procedūrinių išlygų, kurias galima pritaikyti, tad piliečiai ir vėl nepamatys nemažos dalies liūdnai pagarsėjusio KGB archyvo.
Bet kokiu atveju šiuo metu nėra didelio skirtumo, ar tas archyvas bus paviešintas, ar viešai sudegintas Lukiškių aikštėje. Skirtumas būtų buvęs prieš dvidešimt metų, kai jaunai valstybei teko priimti sprendimą dėl savo santykio su praeitimi.
Nei velnias, nei gegutė
Buvo galima pasirinkti Vokietijos modelį po Antrojo pasaulinio karo – visiškas atsiribojimas nuo totalitarinės praeities, režimo aktyvistų viešas pasmerkimas ar net teismas, kuriam laikui apribojant jų politines ir pilietines teises. Buvo galima pasirinkti ir priešingą variantą, kaip Ispanijoje po Francisco Franko režimo – visiškas susitaikymas su praeitimi, netaikant jokių apribojimų režimo funkcionieriams.
Lietuva pasirinko tarpinį variantą − lyg atsiribojimas, lyg susitaikymas, lyg liustracija. Ir tokio neapsisprendimo atmosferoje pradėjo vykti keisti dalykai. KGB archyvas tapo kažkuo panašaus į Saurono žiedą iš „Žiedų valdovo“: visi norėjo tą žiedą turėti ir valdyti, o iš tikrųjų jis valdė savo nešiotojus, realiai paklusdamas tik tolimajam savo valdovui.
Per dvidešimt metų keitėsi koalicijos ir pareigūnai, bet niekas nedrįso kėsintis į KGB archyvo slaptumą. Atsidūrusi opozicijoje, Tėvynės sąjunga retkarčiais liustraciją prisimindavo, kaip ir socialdemokratai progresinius mokesčius, bet, suformavę Vyriausybę, ūmai prarasdavo visą entuziazmą ir nuspręsdavo griebtis ko nors svarbesnio. Pavyzdžiui, pašokti viliotinį energetikos monopolininkams.
Laikas prarastas
Atsidėkodamas KGB archyvas tautai padovanojo vieną kitą Franzo Kafkos plunksnos vertą epizodą. Pavyzdžiui, kažkoks aukštas pareigūnas, jau iškilus viešumon ilgus metus slėptai priklausomybei KGB rezervui, iš Seimo tribūnos bando sugėdinti vieną politiką dėl bendradarbiavimo su KGB.
Taip pat lietuviškos liustracijos vingiai papildė pasaulinę procesinę teisę – turbūt tik mūsų žemesnės instancijos teismai naikina galutinius ir neskundžiamus šalies Aukščiausiojo Teismo sprendimus. Kur čia amerikiečiams su savo sukčiausiais pasaulyje advokatais iki tokių inovacijų – jie − vargšai, nei KGB archyvo, nei liustracijos neturėjo.
Taigi, matome, kokių žmogiškosios minties laimėjimų mes galėjome netekti, jei liustraciją būtume įvykdę ir visus turimus dokumentus paviešinę dar 1991 metais. O ką būtume gavę mainais – viso labo tvirtesnę demokratiją, pilietinę visuomenę ir skaidresnį valstybės valdymą, na, gal dar vieną kitą sumuštą buvusio piktybinio „stukačiaus“ nosį? Anoks ten turtas...
Gal užuot baigę liustracijos procesą, verčiau įtraukime jį į mūsų tautinio paveldo lobyną, tegu ir anūkėliai pasidžiaugia Valdovų rūmų muliažo fone 2050-aisiais.
Susijęs tesktas: KGB šleifas
