Trasos dangos profilis: 48 proc. gruntas, 41 proc. smėlis, 11 proc. kopos. Ką mums tai sako, atsižvelgiant į tai, kad bivuake reikės atsiraitojus rankoves kibti į darbus? Pabandykime suvesti šiuos galus.
Pirmiausia, ekipažas turėjo labai tausoti savo techniką, o kiekvieną iš septynių padangų, kurių turėtų užtekti dviem maratoniniams greičio ruožams, laikyti aukso vertės brangenybe, nes „Priority list“ (liet. k. elitinis sąrašas) esantiems lenktynininkams kiekvienos papildomos padangos kaina Dakaro „valiuta“ - 15 minučių baudos laiko, pridedamo prie galutinio komandos rezultato.
Dakaro standartais labai įvairus, greitas ir pavojingas technikai greičio ruožas. Šiek tiek kopų masyvų jo pradžioje ir pabaigoje. Nedidelės, grandinėlėmis išsidėsčiusios kopos, vertusios prisitaikyti ir keisti vairavimo režimą. Visa kita - buvo „padengta“ smėliniais ir gruntiniais paviršiais. Komandos navigatoriaus žodžiais sakant: „Akmenų buvo visur“, todėl navigacija žvyrkelio atkarpose buvo labai sudėtinga. Momentinis kurso keitimas ir žaibiška reakcija smėlėtose upių vagose - du šios dienos navigatoriaus „palydovai“. Reikėjo išvengti „pasislėpusių“ aštrių akmenų, norint nepakloti visų atsarginių ratų vienu kirčiu ir meldžiantis Dakaro Dievams stovėti trasoje laukiant kitų malonės.
Nauja diena - sena daina: Dakaro grojaraštyje populiariausias šio, 43-iojo, sezono hitas „Prie starto linijos nusidriekusi transporto priemonių popuri“
Kai galvoji, kad maratoninė diena negalėtų būti sunkesnė, Dakaro organizatoriai sako: „Žmonės, palaikykite savo arklių vadeles, mes tuoj jums parodysime“ ir pateikia įprasta gyvenimo ironijos išraiška tapusį siurprizą - starto laikų kokteilį. Trijų skirtingų Dakaro klasių - automobilių, sunkvežimių, lengvųjų prototipų ir SSV motobagių - atstovai vėl buvo išrikiuoti į vieną starto liniją.
Šeštajame greičio ruože užfiksavęs geriausią 2021-ųjų metų rezultatą, KREDA ekipažas kirto finišo liniją 22-oje vietoje, bet šiandien startavo iš 34-osios vietos. Lenktynininkų dueto priekyje šiame greičio ruože laukė 8 kitose klasėse besivaržantys lenktyniniai žvėrys. Tradiciškai, didžioji jų dalis - Dakaro milžinai - lėti sunkvežimiai. Kantrybę ir vidinę stiprybę pavertę savo „šarvais“, turėjusiais apsaugoti karštas širdis ir šaltus protus, skęsdami dulkių kamuoliuose, Dakaro pankų duetas laukė tinkamo momento, laiko ir erdvės trasos trajektorijoje atžvilgiu, lenkimui atlikti. Per tą skausmingai ilgą laukimą automobilių kokpituose sėdintys lenktynininkai „pasivaišino“ smėlio dulkių „užkandžiais“ ir beveik iki dugno išsėmė, atrodo, beribį kantrybės rezervuarą. Vadovaudamiesi savo komandos dvasią atspindinčia mintimi „Mes pankai, mes mėgstame sunkius Dakarus“, „laputės“ savininkai, negalėdami palaikyti sportinio tempo, nepasidavė ir gynė savo žvėrį į priekį, kovodami su netikėtai užklupusiomis techninėmis problemomis. Galiausiai, praleidę trasoje 5 valandas ir 49 minutes, 15:50 Lietuvos laiku ekipažas pasiekė septintąjį greičio ruožo finišą, preliminariai 38-oje vietoje.
Kaip dieną vertina Antanas Juknevičius?
„Išvažiavę iš bivuako ir nuvažiavę 10 kilometrų pastebėjome, kad kaista variklis. Pasirodo, gerai nenusiorino variklio aušinimo sistema. Sistemą greit susitvarkėme ir greitai lėkėme į startą. Pavėlavome 45 sekundes, gal dar ir kokią baudą už greičio viršijimą gausime. Pamatysime vėliau. Gaila, tačiau dienos bėdos užsitęsė ir trasoje. Važiavome tik trimis stabdančiais ratais, vienas ratas nestabdė, nes prakiuro jo stabdžių šlangutė. Stojome užaklinti šlangutę, deja, visą dieną negalėjome palaikyti normalaus lenktyninio tempo. Na ką, maratonas su savu žavesiu. Judam į uždarą bivuaką ir bandysime susitvarkyti automobilį rytojaus dienai“, - sakė trumpą dienos apžvalgą pateikęs lenktynininkas Antanas Juknevičius, pasiruošęs šiandien transformuotis į komandos mechaniką, atliksiantį reikiamus darbus.
