Kvailumas politikoje kartais pasireiškia kaip „paleckizmas“, kartais, kaip atseit labai šmaikštus cinizmas, o kartais, kaip limonadinis patriotizmas. Jis lydi turbūt visus reiškinius šiame pasaulyje, įskaitant 1991 metų sausio kruvinos nakties įvykių prisiminimą.
Su „paleckizmu“ yra daugmaž viskas aišku – politiku būti trokštantis „alfonsas“ su draugais viauksi, kad į save nuo stogų šaudėme patys, o tankus kažkaip mistiškai iškvietė profesorius Vytautas Landsbergis. Jis gi mus po jais „kišo“, o mes „lindome“. Šie agresyvūs kliedesiai kai kam, kai kada būna įdomūs, bet net ir jie rinkimuose, kaip parodė rezultatai jau ne kartą, nepadeda. Bet visi juk ir žinome, kad „paleckininkai“ (bolševikinės padugnės) į valdžią ateina ne rinkimų keliu, o tik su kitos šalies tankų pagalba, kurios, matyt, vis dar laukia.
Limonadinis patriotizmas įdomus savo limonadinėmis ašaromis, kuriomis, reaklimatizuodamiesi opozicijoje, pratrykšta Lietuvos krikščionys demokratai iš Tėvynės Sąjungos. Antai neseniai, kaip pelytė po S. Daukanto aikštės vedėjos šluota sėdėjęs toks atseit užsienio reikalų buvęs ministras Audronius Ažubalis, sausio 12 dieną pasiūlė apjuosti Rusiją demokratinių režimų diržu ir šitaip ją paveikti. Idėja buvo išsakyta Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto salėje, prie apskrito stalo, kur sėdėjo keli krikdemai iš Tėvynės Sąjungos bei keli jų draugai iš kitų šalių. Diskusija dėl šio strateginio sumanymo neužsimezgė, nes niekas, tikriausiai, neturėjo aiškios vizijos, kaip į A. Ažubalio sumanytą „geopolitinį diržą“ suverti kinus, kazachus ir arktines baltas meškas. Valdžioje būdami Rusijos sulaikymo strategijų rašytojai demonstravo šiuo klausimu nuosaikumą iki pat rinkimų kampanijos pradžios, o dabar, kaip reikalauja žanro taisyklės, vėl strategijas bandys įgyvendinti – neskausmingai sau, bet garsiai ir efektingai.
Šmaikštusis cinizmas, kurio galima iki soties prisiragauti bet kuriame socialiniame tinkle arba pokalbyje su kokia dailiai nupudruota „Gyvenimo“, „Žmonių“ ar panašių šedevrų skaitytoja arba kūrėja, yra įdomus kitkuo.
Ima tau jaunas žmogus ir paaiškina, kad „niekada nebūtų po tuo tanku ėjęs“, ir kikena. Apie žvaigždžių sekso nuotykius, užpakalius ir krūtines temėgstantis skaityti ir tuo besididžiuojantis jaunikaitis nė nesuvokia, kad net už šią reikšmingą galimybę yra savaip skolingas „kvailai“, „po tanku palindusiai“, „V.Landsbergio suklaidintai“ mergaitei iš Karoliniškių. Mat anoje sistemoje, kurią griovė „kvailiai landsbergistai“, sekso oficialiai nebuvo taip pat, kaip ir tualetinio popieriaus.
Galiausiai, prieš kiekvienas Sausio 13 metines, kai kas (nebūtinai paleckininkai) kelia diskusiją – šovė koks lietuvis nuo stogo ar ne, ir apie „lindimą po tankais“. Pradžia ir pabaiga yra viena: tų tankų nereikėjo siųsti ir niekam nebūtų pavykę palįsti, nei būtų reikėję sėdėti ant stogo. Sėdėti aukštojoje partinėje mokykloje ir laukti kuo viskas baigsis – pragmatiška pozicija ir dėsninga, kad jos visada besilaikiusi prezidentė yra prezidentė. Likti tąnakt namie, nes baisu irgi buvo suprantamas pasirinkimas. O vadinti kvailiais tuos, kurie į partines mokyklas netilpo, „vidinio karo“ nekariavo ir, be kita ko, iškovojo teisę į kiek įvairesnę žiniasklaidą, yra nesveika. Būtent tai yra kvailumas ir dvasinė ubagystė, pagal apibrėžimą. Tad visiems keliantiems idiotiškus klausimus siūlau kreiptis į specialistus (jie ne prokuratūroje), šmaikštuoliams siūlau pasidomėti kiek ir ko buvo kitados galima gauti už pašmaikštavimą apie „anas“ sukaktis. Prezidentei Daliai Grybauskaitei siūlau laimėti savo „vidinį karą“, nes pergalės diena (išėjimo iš partinės mokyklos tiksli data) išlieka nepaskelbta. O visus kitus sveikinu su dar kartą prisiminta pergalės naktimi.
