Šventine nuotaika gyvenantis R. Anusauskas su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo prisiminimais iš vaikystės, pasakojimais apie vaikus bei Kalėdų senelį, ir, žinoma, prabilo apie pasikeitusį šių švenčių minėjimą.
Dėl vieno dalyko sąžinė graužia iki šiol
Žinomas fotografas neslėpė, kad Kalėdos jam yra pati gražiausia šventė gyvenime, todėl jos laukia kasmet. Būtent todėl apie tai išlikę prisiminimai gyvi ir dar iš vaikystės: „Ko vaikai laukia labiausiai? Aišku, Senelio Šalčio ir dovanų! Šios tradicijos jau aiškios. Mama padarydavo gerą stalą, kūčiukų, ant eglės prikabindavo visokių saldainių, kuriuos mes po to nurinkdavome, ir likdavo tik popieriukai kabėti (šypsosi).
Būtent tokias pat tradicijas jis perdavė ir savo vaikams – dukrai Evelinai bei sūnums Haroldui ir Mindaugui. Anot R. Anusausko, į jų namus visuomet prigūžėdavo daugybė svečių, o čia jie patys pirmi būdavo įsigiję dailią eglutę.
Vis dėlto yra kai kas, kas žinomą fotografą neramina ir iki šiol. „Vaikams būdavo labai didelė trauma, kai sužinodavo, kad Senelio Šalčio nėra. Manau, kad iki 5 ar 6 metų išsižioję tikėdavo visi trys. O po to būdavo labai didelės ir graudžios ašaros. Mane graužia sąžinė, ar gerai, kad mes per vėlai jiems pasakėme… Mes viską taip suorganizuodavome, kad jie labai patikėdavo, jog senelis iš tiesų yra“ , – pasakojo jis.
Tiesa, vėliau prie šio nekalto melo apie Kalėdų senelį prisidėjo ir vienas iš sūnų: „Vėliau, kai Mindaugas būdavo didesnis, pats apsimesdavo seneliu – ateidavo, o aš spėdavau visuomet per langą parodyti, kaip senelis pas mus ateina. Atrodydavo, kad jis tiesiog skrenda (šypsosi).“
Gražiausiu momentu per kiekvienas šventes R. Anusauskui tapdavo nenumaldomas vaikų džiaugsmas. „Jie atsikeldavo daug anksčiau už mus, kokią 5 ryto, eidavo pakuoti dovanų ir šaukti, rodyti mums. Nusėlindavo tyliai, kaip pelėnai, o vėliau girdi tik triukšmą ir šurmulį. Vykdavo tikras siautulys“, – prisiminimais dalijosi jis.
Su nauja meile – naujos ir tradicijos
Paklaustas, ar tradicijos nepasikeitė, į fotografo gyvenimą atėjus mylimajai Rūtai, R. Anusauskas pasakojo, kad pokyčių išties yra.
„Mes dabar Kalėdas sutinkame labai gražioje laukinėje gamtoje, nes turime sodybą kaime. Ji yra miške, ant Merkio kranto, todėl žiūrint pro langą matosi, kaip vis kažkas plaukia, bėga, yra daugybė slėptuvių. Kalėdų diena, aišku, labai priklauso ir nuo oro. O didžiausia šventė Kalėdų rytą pagauti upėtakį – visuomet jį pagaunu. Visuomet tada turime šviežios žuvies“, – pasakojo jis.
Fotografas besijuokdamas pridėjo, kad kartu su Rūta jiedu dabar darosi tikrai linksmais kaimiečiais: „Mes ten eglutę ir lauke pasipuošiame. Ir su kaimynais, kaimo bendruomene palaikome labai gerus santykius. Kaime kažkas eidamas pro šalį visuomet užeina, arba mes su kokiomis rogėmis nuvykstame.“
Tiesa, už Atlanto gyvenanti dukra Evelina per šias šventes į Lietuvą negrįš, tačiau broliai išvyks pas ją.
Ir nors paprastai yra įprasta Naujuosius metus sutikti itin trankiai, R. Anusauskas teigė, kad jiems su Rūta malonesnė kitokia metų pabaiga: „Mes jau senukai (juokiasi). Didžiausia šventė mums yra žiūrėti į židinį, bendrauti. Ramybė, geras stalas, liepsna, židinukas.“
Paklaustas, ar per Naujuosius metus keliasi kažkokių rezoliucijų, žinomas fotografas pasakojo, kad tokios sąvokos niekuomet nenaudojo. Anot jo, yra pirmo ir antro svarbumo įvykiai, kurie gali staiga pakeisti gyvenimą.
„Dabar mums trūksta labai nedaug, kad pradėtume gaminti antrąją filmo „Keturi metų laikai“ dalį. Tada prioritetu taps filmas. Jei ne filmas, tada prioritetas bus dar kažkoks kūrybinis veiksmas. Pastaruoju metu labai daug filmuojame. Turime išsikėlę tikslą filmuoti gyvą ir negyvą gamtą, turime daug slėptuvių. Viskas labai gražiai išeina. Rūta, mano pagalbininkė, filmuoja, aš fotografuoju, tai išeina toks duetas. Esminis skirtumas yra tas, kad mes iš tiesų turime dvigubą rezultatą“, – džiaugėsi jis.
