Aš jus suprantu, nes pati užaugau narcisistinej šeimoje. Kas to nepatyrė, nesupras. Tiesiog bloga darosi nuo tokių kalbų apie amžiną tėvų ir vaikų meilę. Supraskit vieną, narcizai nemyli, jie naudojasi, manipuliuoja, kad patenkintų savo poreikius. Iš šalies jie gali atrodyti labai netgi mieli. Bet vaikai išgyvena pragarą. Aš irgi ilgai to nesuvokiau, bet kai pagaliau supratau kas tai, tai isgyvenau šoką, jaučiu tarsi pasenau kokius 10 metų. Tiek daug metų praradau bandant įtikti, tiesiog nesąmoningai. Psichologai geriausiai pakomentuotu. Neteiskit, dziaukites, kad jums neteko to išgyventi, kai neturi užnugario, esi tarsi vienas visą laiką, be palaikymo. Našlaitis prie gyvų tėvų, gal tai geriausiai apibūdina psichologine vaiko būseną.

Geriau dulkinsiuosi su Gruzinemis arba Armėnemis jeigu netyčia keliai išsiskirs ir reikės mokėti elementus tai nebus skaudu, jų teismai priteis maksimum 50euru per mėnesį.

O dar pasitaiko ,kad ,,bambagyslė būna nenukirpta,,iki senatvės, tai dukra arba sūnus tik su mama ir pasensta .

Keista, kad suvokimas apie vertybes keičiasi, manau, kad pagarba tėvams, rūpestis jais yra pavyzdys būsimoms kartoms, suprasim, jei dar nesupratom, kai pasensim..

Suprantu autorės skausmą, kad mama per daug iš jos reikalavo, kad nepagirdavo, ir nes ir aš tą patyriau. Mano a. a. Mamytė panašiai darydavo. Aš nesiskundžiu, kad beveik nuo kūdikystės reikėjo dirbti ūkio darbus, visi kaimo vaikai dirbo...tik aš, matyt būdama per daug stropi, pakenkiaupati savo sveikatai, nuo šienavimo dar jaunystėje pradėjo tirpti ranka, nuo dviejų pilnų vandens kibirų nešiojimo persitempė kai kurie raiščiai... Bet kad mane pradėdavo mušti kitų vaikų akivaizdoje, nežinia nė už ką, kad prie mano draugių sakydavo man ''tu visai kvaila", ,,kad tu už kitas vis prastesnė", nors aš buvau gabiausia mokinė, nors visko pasiekiau su kaupu, ko ji norėjo. Studentė negalėjau bent vieną savaitgalį ramiai su draugėm degintis, ar važiuot savaitei į Palangą (po trijų dienų reikėjo grįžt). Aš iki 41 metų važinėjau su šeima 130 km. vos ne kas savaitgalį pas ją į kaimą (pakol atsivežiau mamą pas save, ir po ilgos demensijos mirė ant mano rankų). Mamytė pati buvo darbštuolė, smarki lyg vėjas, anksti liko našlė, pati dirbo dieną naktį, abi močiutes karšino, ji nesuprato kitokio gyvenimo... Bet aš, negavus bemaž jokio pagyrimo niekada, tik skūpiai ir retai pasakydavo ,,nu gal ir neblogai tu čia",niekada nemokėjau savęs vertint, nepasitikėjau savim, sunku buvo bendraut su žmonėm ,,juk jie geresni".
Bet šiandien sakau, nekaltinkim jų, savo mamų, dėl kažko jos buvo tokios, dėl sunkaus gyvenimo, dėl savo prigimties... nes toks buvo likimas.

As nemanau, kad cia zurnalste- tiesiog sielos unage. Apgailetina

Skaudžiausia kai ateina giminėlės pas seną ir ligotą o aš dukra nuolat gyvenanti kartu ir tarnaujanti senai ligotai motinai.
Mane ji tiek neaugino kiek man tenka apšokinėti ją-o ji didelė manipuliatorė ir despotė,nes pati augus skurde.Apako prilindo ligų ir išnaudoja kiek tik pajiegia.Būdavo nuolat primena kad tu turi motiną invalidę.Nuo jaunų dienų aš jos tarnaite tapus.Ir jeigu būčiau vėliau išėjus iš tokių jos gniaužtų tai būčiau niekad nenorėjus sugrįžt pas ją.nes ji pati sau valgyt nepasidaro.

juk pati rase pragyveno uzsieny 23metus, tai reiskia tiek laiko ji nieko nepadejo tai motinai, nei valgyt pirko, nei valgyt dare, nei pas gydytojus veziojo, tik kai labai suseno paprase pagalbos , tai normalu padet, keista si zurnaliste, ant mirusio taip kalbet baisu.

Turėjo prižiūrėti narcize mamą o dabar tapo plaštakė. Čia jau tikrą Lietuvos aukštuomenė ir meilę tėvams ir tevyniai

Paziurejau internete.Vikipedija apie ja taipogi raso. Mama Stase Matulaityte, docente, istorijos mokslu kandidate.Nuopelnai Lietuvai. Nemanau , kad ji buvo narcize, bet asmenines laimes pati neturejo.. gal buvo griezta, atsidavusi darbui,Kaip supratau buvo vienisa ir pagimde velokai , budama mazdaug 41 metu… Mire 2020 m.