Tačiau jis buvo. Su šiuo okupantu Lietuva kovojo taip pat, kaip ir su Sovietų sąjunga. Tik nešaudė, bet grūmėsi kietai ir dėl to kentėjo ne ką mažiau, kaip nuo sovietų. Apie jį kalbėti paskatino į mano rašinius apie partizanus „Balsas.lt“ ir “Bernardinai.lt” tinklapiuose kai kurių skaitytojų atsiliepimai, kuriuose dar vis padvokia senos bolševikinės atrūgos, teršiančios partizanus hitlerinio nacizmo pamazgomis.
Banditai, naciai, tie vadinami partizanai, nekaltų žmonių žudikai, Hitlerio paslaugūnai, Lietuvą Vokietijai parduoti siekę, o tu siūlai jiems paminklą statyti, net mūsų sostinėje Vilniuje, dar gana gausokai pilasi sovietinės srutos ant šių lietuvių tautos didvyrių garbingų vardų.
Kaip atsakymą į šias nesąmones siūlau jiems susipažinti su neseniai Vilniaus universiteto išleista žinomo išeivijos politologo prof. dr.Tomo Remeikio knyga “Lithuania under German occupation 1941 -1945”. Tai leidinys anglų kalba -dėl to knyga darosi dar naudingesnė, nes šia jautria tema, šiurpią tikrovę pateikianti, svetimomis kalbomis lietuvių literatūra dar labai reta.
732 psl. dokumentų rinkinys, neabejotinai įrodo lietuvių, net vokiečių “paslaugūnais” laikomų kai kurių tuometinės savivaldos viršūnių, nuolatinę atkaklią kovą su naciškuoju okupantu dėl lietuvių tautos laisvės ir valstybinės nepriklausomybės. Tai išskirtinai vertingas dr. Remeikio darbas, nes tuolaikinę lietuvių tautos bei jos valstybės padėtį ir lietuvių nusiteikimą vokiško okupanto atžvilgiu parodo neabejotinai autentiškais dokumentais, kurie griauna dar ir šiandien daugelio metamus kaltinimus lietuviams už neva bendradarbiavimą su naciais. Knygoje sutelkti dokumentai, daugiausia atranka iš jų gausios krūvos Lietuvos valstybiniame archyve, aiškiai paliudija, kad jokio lietuvių bendradarbiavimo su naciais nebuvo, bet visą okupacijos laikotarpį vyko jų ryškus pasyvus pasipriešinimas, siekiant išsprūsti iš Vokietijos replių, bet taip pat išvengiant ir sovietinės okupacijos sugrįžimo. O tautai tai buvo ypatingai sunkus uždavinys, dargi priimant dėmesin, kad nė kokios pagalbos iš niekur Lietuva nesulaukė, nors, tiesiog aklai Vakarais pasitikėdama, jos tikėjosi.
Gal čia kenkė ir perdėtas “pūtimas” apie vokiečių sutikimą su gėlėmis pirmosiomis Vokietijos – Sovietų sąjungos karo dienomis, nors gėlės vokiečių kariams, be abejo, buvo tiesa, nes įžūliai bjaurūs 1940 -1941 sovietų okupacijos metai ir trėmimai savaitę prieš karą buvo tokie siaubingi, kad lietuviai ir patį velnią būtų džiugiai sveikinę, jeigu sovietus iš Lietuvos jis būtų vijęs. Nors, bent Iš dalies, sveikinimai turėjo dar ir kitą prasmę. Lietuvių tauta pati jau buvo sukilusi prieš sovietinį okupantą, pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, vokiečius sutiko kaip draugiškos kaimynės karius, kovojančius prieš bendrą priešą. Buvo vilties, kad ir Vokietija galbūt santykiaus su Lietuva kaip su nepriklausoma valstybe.Tačiau padėtis greitai keitėsi, ir po šešių savaičių ši viltis žlugo: į Lietuvą atvyko nacių partijos civilinė valdžia, panaikino sukilimo pastatytą vyriausybę ir įvedė savo, jau kaip okupanto, valdžią. Ir Lietuvai vėl nieko kita nebeliko, kaip tik stoti į kovą ir prieš šį naują okupantą..Tačiau ji prasidėjo kiek vėliau, nes vokiečiai bandė žaisti gana gudrų politinį žaidimą ir juo šio karo pradžią šiek tiek nutęsė.
Gerai žinodami lietuvių tautos nusiteikimą prieš sovietus ir norėdami jį išnaudoti, Lietuvai jie davė neva savivaldą. Paliko sukilimo sudarytos vyriausybės iš dalies atkurtą buvusią, iš dalies sukurtą naują Lietuvos valdymosi sandarą, duodami jai ir šiek tiek laisvės. Vyriausias Lietuvos ; valdytojas, iš Berlyno atsiųstas nacis Adrian T. von Renteln, šalia savęs iš žinomų lietuvių sudarė generalinių tarėjų tarybą, pagal pareigas - lyg kažkokį ministrų kabinetą, jos pirmininku pakvietė buvusį Lietuvos kariuomenės generolą Petrą Kubiliūną, pagal pareigas – lyg ministrą pirmininką, taip sukurdamas kažkokį lyg ir savarankiškos Lietuvos vadovybės įvaizdį. Tačiau netruko paaiškėti, kad tai tik įvaizdis ir tebuvo, nes per šią tarybą, tiksliau - per jos pirmininką, Lietuvą valdė jis pats. Kietai ir griežtai. Per jį tuojau pat išryškėjo ir tikrieji Hitlerio valdomos Vokietijos tikslai: išnaudoti Lietuvos ūkį karo reikalams, vieną dalį Lietuvos jaunimo įjungti į karo lauko veiksmus - čia buvo panaudoti sukilimo vyriausybės suorganizuoti lietuvių batalionai kaip atkuriamos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pradžia - kitą dalį išsivežti į Vokietiją darbams, o kraštą kolonizuoti, atkeliant į jį vokiečius ir pirmiausia įsodinant juos į sovietų ištremtų lietuvių sodybas. Vokietijos frontui prieš Sovietų sąjungą stiprinti iš buvusios Lietuvos kariuomenės dalinių suorganizuoti vokiečių stropiai prižiūrimą lietuvių SS legioną.
Šiuos tikslus supratusi, Lietuva pradėjo vokiečiams priešintis. Tačiau čia ryškėjo ir viena didelė bėda. Knygos autorius dr.Tomas Remeikis ją aptaria taip:
“Lietuvos inteligentija buvo stipriai provakarietiška, bet kaip jai elgtis grįžtančios sovietų armijos atžvilgiu? Vakarai Lietuvai nepriklausomybės užtikrinti fiziškai negalėjo, taip palikdami ją vieną nuo naujos okupacijos gintis ir kaip nors išsilaikyti iki karo pabaigos, kurį, be abejo, turėjo laimėti Vakarai…”
O tuo laiku jų žavus dokumentas, garsioji Atlanto Chartija, kuria Lietuva visu šimtu nuošimčiu pasitikėjo ir laikė visų savo kovų dėl laisvės atrama, užtikrino Europos grąžinimą į prieškarinę padėtį. Todėl, pagal Remeikį, Lietuvai reikėjo imtis kažkokios prieštaringos politikos: gretintis su Vakarais, tačiau bent šiek tiek taikytis ir prie vokiečių ir kartu su jais gintis nuo gresiančios sovietų okupacijos, kad išvengus lietuvių tautos genocido, vykdyto 1940-1941 metais. Todėl Lietuvai reikėjo kartu ir kovoti prieš vokiečius, bet kartu ir prie jų derintis bendrai kovai prieš Sovietų sąjungą. Tokia politika Lietuva tegalėjo užsiimti su naciškuoju okupantu grumdamasi tik pogrindiniu ir tik šaltu karu. Šį būdą lietuviai ir rinkosi. Kaip jis vyko, gana aiškiai ir, manyčiau, pakankamai tiksliai parodo šis išeivijai jau gerai pažįstamo ir Lietuvai neblogai žinomo mokslininko politologo prof. dr. Tomo Remeikio dokumentų rinkinys. Būdingas ir prigimtimi, ir turiniu, ir ypač keliu į Vakarus, stropiai kontroliuojamos okupacijos laikotarpiu. O šis kelias buvo galimas irgi tik dėl pasirinkto lietuvių kovos būdo – šiokio tokio prisiderinimo prie vokiečių, įsigyjant bent šiokį tokį jų pasitikėjimą.
Turbūt niekam nereikia aiškinti, kad okupanto įvairiausi nurodymai okupuotiems pavaldiniams ir pavaldinių įvairiausi atsiliepimai, slapti bei vieši, vyko ne tik žodžiu, bet ir raštu. Raštų turinys sudarė daugiau ar mažiau tikrovišką Lietuvos padėties vaizdą. Tačiau jį susidaryti galėjo ne tik tų raštų paliesti pareigūnai ar įstaigos, bet ir pašaliniai žmonės, pašalinės įstaigos, svetimos valstybės, net ir priešai. O šiuo atveju ir Vokietijos priešas - Vakarai.
O tai ypač svarbu buvo prieš okupantus kovojančiai Lietuvai, kartais net tų pačių Vakarų nacių paslaugūne įtariamai, nes kas šalia pačių kovotojų galėjo žinoti apie pogrindžio kovą okupanto kietai prižiūrimoje, nuo pasaulio uždarytoje, Lietuvoje, kai visa vieša žiniasklaida buvo okupanto rankose. Taip pat turbūt niekam nereikia aiškinti, jog okupantui buvo itin svarbu, kad apie jų okupuoto krašto padėtį kiti žinotų tik tiek ir tik taip, kaip okupantas nori, todėl visuomet visi okupantai jų nenorimas skleisti žinias stropiai saugo. Taip buvo daroma ir Lietuvoje. Tačiau Lietuvos pogrindis vis dėl to sugebėjo pro tą užtvarą pralįsti ir visas norimas žinias įteikti nacių priešui, šiuo atveju - Vakarams, tiesiog į rankas. Ir ne taip sunkiai.
Dėl susidarytų sąlygų kai kurie savivaldos pareigūnai lietuviai nekliudomi ir nekratomi iš Vilniaus ir Kauno galėjo nuvažiuoti į Berlyną. O čia gyvenantieji lietuviai žinojo kelią į Švediją ir juo palaikė ryšį su Švedijoje likusiais buvusiais nepriklausomos Lietuvos atstovybės pareigūnais, bendraujančiais su Stokholme veikiančia JAV atstovybe. Ši gautus dokumentus tuojau pat išversdavo į anglų kalbą ir diplomatiniu keliu persiųsdavo į Vašingtoną. Tokiu būdu JAV vadovybė žinojo, kas iš tikrųjų Vokietijos okupuotoje Lietuvoje darosi. Smulkiau apie tai papasakosiu kitame rašinyje, išryškindamas ir svarbesnių dokumentų, liečiančių okupuotos Lietuvos kovą su naciškuoju okupantu, turinį.
