Visos jos gydosi vienoje palatoje ir susitinka kas tris savaites, gauti paskirtą chemoterapijos kursą. Autorė Birutė Kapustinskaitė atskleidžia, kad pagrindinis pjesės akcentas yra moterų tarpusavio santykiai, o ne pati liga.
„Jos susiduria ne tik su baime ir kova, bet, tuo pačiu, ir viena su kita. Pjesėje akcentuojami tarpusavio santykiai ir palatoje tarp žmonių sprendžiamos problemos. Iš to kyla daug tragikomiškų ir jautrų situacijų. Pjesė teigia gyvenimą, o ne ligą“, – pasakoja autorė.
Kurti paskatino asmeninė patirtis
Parašyti pjesę, gvildenančią tokią jautrią temą, merginą paskatino ne kas kitas, o asmeninė patirtis, kai jos mamai buvo nustatytas žarnyno vėžys. B. Kapustinskaitė įsitikinusi, kad praktiškai visos gyvenimiškos situacijos gali tapti kūrybos šaltiniu. „Pusę metų savo mamą lydėjau į chemoterapijos palatą.
Nori tu to, ar nenori, esant šios profesijos atstovui, visos situacijos natūraliai tampa potencialia medžiaga kūrybai. Ligoninės aplinka ir pati situacija man pasirodė labai tiršta, pilna daugiaprasmių emocijų.
Nors vėžiniai susirgimai labai dažni, Lietuvoje, ypač kūrybiniame lauke, mažai kalbama apie tai, ką patiria sergantieji ar jų artimieji. Nors poreikis tikrai yra“, – atvirauja ji.
Patirti išgyvenimai autorei buvo ne tik pjesės šaltinis, bet ir vienas didžiausių gyvenimo išbandymų. „Šis laikotarpis man buvo tikrai sudėtingas.
Viena vertus, jis labai gąsdino ir kėlė negatyvias emocijas, pradedant nuo liūdesio iki begalinio pykčio, išgirdus mamos diagnozę, kita vertus, jis atnešė nemažai savarankiškumo ir brandos.
Liga įneša į gyvenimą papildomų niuansų ir emocijų, su kuriomis, kitomis aplinkybėmis, nebūtum susidūręs. Tai, kas iki tol nėra norma, tampa tokia.
Mano ir mamos santykiai visą laiką buvo labai artimi, tačiau ligos metu bendravome dar intensyviau. Kai išgirdau mamos diagnozę, man buvo dvidešimt dveji, aš jau buvau viena koja suaugusi, bet labai greitai tapau “suaugusi dvejomis kojomis“, – apie išbandymus kalba autorė.
Dramaturgės mama pjesės išvysti jau nebesuspėjo, tačiau mergina vis tiek ryžosi istoriją užrašyti pjesės formatu. „Pjesę pradėjau rašyti po laidotuvių.
Kuomet mamai diagnozavo ligą, jai žadėjo daugiausia du metus. Atrodo, vis tiek turi viltį, kad pasveiks, bet su ta viltimi daužaisi į sieną. Nuo diagnozės iki išėjimo praėjo vos pusė metų, viskas įvyko labai staiga ir greitai. Aš jau tuo metu jai sakiau, kad apie visa tai tikrai rašysiu pjesę, bet tą pradėjau daryti tik praėjums metams po visų įvykių“, – atvirauja B. Kapustinskaitė.
Sekė ilgos dvejonės ir tobulinimai
Kurti pjesę vėžio ligos tema dramaturgė buvo apsiprendusi tvirtai, tačiau kada ji sugebės peržengti per save ir ją parašyti – ji tvirtai nežinojo. „Susidūriau su daugybę vidinių klausimų ir barjerų. Nežinojau, kiek joje turiu vaizduoti realią situaciją, kiek galiu kurti fikciją. Dvejojau, ar mama turi būti kažkurios iš veikėjų prototipas. Kai susigulėjo emocijos, viskas pasidarė paprasčiau ir aiškiau“, – pasakoja autorė.
B. Kapustinskaitė atskleidžia, kad nors ir nėra vieno veikėjo, kuris atstovautų jos mamą, vis dėlto moters charakteris yra netiesiogiai padalintas į du personažus. „Nors patys personažai yra inspiruoti palatoje gulėjusių moterų, visos situacijos yra fikcinės. Manau, kad atėjusios į spektaklį, jos galbūt net ir neatpažintų savęs“, – teigia ji.
Kiekvienam žmogui susidurti su sunkumais yra skaudi patirtis, bet surašyti tai ant lapo ir paversti pjese – galėtų tikrai ne kiekvienas.
Pjesę B. Kapustinskaitė kūrė keliais etapais trejus metus, vis ją tobulindama. „Vis prisėsdavau ir atsitraukdavau. Parašiusi tris jos versijas, pasikviečiau savo kursiokes ir kolegas.
Suorganizavome vidinį skaitymą, po kurio atsižvelgiau į jų komentarus ir pataisiau pjesę. Vėliau parašiau aktorėms, kurias įsivaizdavau atliekant vaidmenis. Susitikusi su jomis kelis kartus perrašiau tam tikras vietas ir tuomet jau surengiau viešą skaitymą. Po jo prisijungė režisierius Kirilas Glušajevas ir tekstas keitėsi jau spektaklio repeticijų metu“, – apie darbo procesą pasakoja autorė.
Kalbėtis apie išgyvenimus privalo kiekvienas
Išgyventi artimojo žmogaus ligą ir netektį vienas žmogus gali ne visada. Neretai jis nedrįsta apie savo jausmus kalbėtis su aplinkiniais ar net kreiptis specialios pagalbos. Tačiau B. Kapustinskaitė yra įsitikinusi, kad tai daryti tikrai labai verta ir naudinga.
„Aš pati pirmus dvejus metus niekur nesikreipiau, bet vėliau pajutau, kad tikrai labai noriu eiti į psichoterapiją. Tai buvo vienas geresnių asmeninių atradimų.
Tai darau iki šios dienos ir visiems labai rekomenduoju. Jeigu žmonės pripažįsta sporto klubo lankymą kaip natūralų fizinės sveikatos puoselėjimą, tai lygiai taip pat turėtų žiūrėti ir į psichoterapijos lankymą.
Mūsų visuomenėje kalbėti apie savo problemas yra vis dar labai sudėtinga, todėl labai dažnai žmogus lieka vienas su savo bėda. Jeigu negalime kalbėtis savo aplinkoje atvirai, tai tada vertėtų bent jau kreiptis į specialistus. Iš tikrųjų, net jeigu galime kalbėtis atvirai, psichoterapiją vis tiek būtų naudinga lankyti absoliučiai kiekvienam“, – drąsiai tikina ji.
Nors dar ne vieną kartą pergyventi patirtus jausmus dramaturgei buvo tikrai sunku, ji pripažįsta, kad per prievartą to tikrai nedarė. Autorės manymu, jausmus išlieti reikia bet kokia pasirinkta forma. „Supratau, kad išgyvenimai ir jausmai niekur nedings, šia forma juos išgyventi galėjau net greičiau.
Kiekvieną kartą rašydamas, tu vis kalbi pats su savimi, dar ir dar kartą išgyvendamas tas pačias emocijas ir baimes. Yra žmonių, kurie viską laiko savyje. Aš nežinau, kaip jie tvarkosi su savimi. Kas turi vykti žmogaus viduje ir kokie pūliniai jame kaupiasi.
Vienas iš spektaklio tikslų yra skatinti kalbėjimą vėžio tema ir kalbėti tiek su tais žmonėmis, kurie yra susidūrę su juo, tiek ir su tais, kurie turi artimųjų ir nekalba apie tai, tiek su tais, kurie neturi jokių sąlyčio taškų su šia tema.
Vienaip ar kitaip, spektaklis kalba apie gyvenimą ir santykius, liga tik aplinkybė moterims susitikti vienoje palatoje. Todėl save, savo mamą, sesę ar kaimynę atpažins visi“, – mano dramaturgė.
Artimiausias spektaklis „Terapijos“ jūsų dėmesiui – spalio 31 ir lapkričio 10 dienomis OKT studijoje (Ašmenos g. 8).
