Su aukščiausio lygio atletais E.Tutkus dirba nuo 1999 metų, o į dviračių sportą atėjo 2004 metais.
Jo teigimu, istorijos apie galimai netinkamą A.Jakimavičiaus elgesį jį pasiekdavo ne tik iš aplinkinių, bet ir iš paties specialisto, dar 1995 m. gavusio nusipelniusio trenerio vardą. Jis ugdė tokias dviratininkes kaip Jolantą ir Rasą Polikevičiūtes, Daivą Čepelienę, Rasą Mažeikytę. Kartu su Valerijumi Konovalovu treniravo pasaulio grupinių lenktynių čempiones Dianą Žiliūtę, Editą Pučinskaitę.
Pasak E.Tutkaus jis apie A.Jakimavičiaus elgesį su merginomis yra rašęs net tarnybinį raštą Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktoriui, sakęs aukščiausiems sporto įstaigų vadams.
„Pagrindinis motyvas, dėl ko būdavo dangstoma, cituoju: „Jis veža medalius“, – skaudžiai sakė E.Tutkus.
Masažuotojo teigimu, net stiprios ir daug pasiekusios sportininkės bijodavo A.Jakimavičiaus.
„Viena dviratininkė Jakimavičiaus jau taip bijojo.. Ji buvo viena savo kambaryje. Jis priėjo prie durų, pasibeldė, sportininkė buvo užsirakinusi. Sako, aš nemačiau, kad jis prieina prie durų, bet žinojau pagal žingsnius. Tai sako, buvau tiek išsigandusi, kad palindau po lova ir tupėjau. Durys užrakintos, ji viena kambaryje ir tupi po lova. O sportininkė kovotoja ir tikrai pasiekusi labai aukštų rezultatų“, – vieną iš pavyzdžių pateikė ji.
Išsamus pokalbis su E.Tutkumi – apie tai, kas vykdavo už uždarų Lietuvos dviračių treko rinktinės durų.
– Egidijau, ką žinojote apie Antano Jakimavičiaus elgesį?
– Praktiškai žinojo kiekvienas, net negali pavadinti vieša paslaptimi, nes žinojo ne tik tai dviračių sporte.
Aš viską mačiau savo akimis. Tai ryškiausi, aišku, du epizodai. Tai nuolatinis girtavimas. Kartą mes Kroatijoje stovyklavome du mėnesius. Aš su A. Jakimavičiumi gyvenau viename kambaryje. Per tuos du mėnesius jis negėręs buvo dvi dienas.
Antras epizodas – tai nuolatinis psichologinis smurtas ir, aišku, seksualinis priekabiavimas. Prisiklausiau daugybės istorijų, kurios buvo panašios viena į kitą apie tai, kaip treneris priekabiauja, kaip kabinėjasi, kaip nepadoriai grabaliojasi. Tas psichologinis smurtas, panašu, sąmoningai buvo palaikomas.
Ir kiek aš domėjausi tuo klausimu, tai atsakymas būdavo labai paprastas – kad moterys ne žmonės, tai kažkokia tarpinė grandis tarp gyvūnų ir žmonių, sakykime, gyvūnas su aukštesne sąmone. Moteris reikia valdyti, o užtikrinčiausias ir geriausias valdymas yra psichologinis smurtas ir ypač gerai yra seksualiniai santykiai. Be abejonės, tai išeina iš patirties iš sovietinių laikų. Sovietiniai treneriai – jie tokius metodus taikydavo.
– Kokių kalbų apie tai girdėjote?
– Girtų kalbų visokių aš girdėdavau. Kai gyveni viename kambaryje, tai būna įvairiai. Ir vakare, sakysime, atsistoja ir kažkur tai išeina, paskui grįžęs skundžiasi, kad neįleiido jo, kad ten yra kažkokių problemų su potencija, kad galbūt jau reikėtų preparatus naudoti. Būdavo kalbų, kad užkišau už marškinėlių rankas ir štai vat krūtys tokios formos, tokio stangrumo. Ir man net šlyktu, iš tikrųjų, prisiminti. Bet iš to, ką jau pasakiau – kiekvienas supras, kokia aplinka buvo.
Gąsdink, smurtauk, va taip ir valdyk. Čia greičiausiai buvo toks šūkis. Ir toks elgesio modelis būdavo naudojamas dešimtmečiais.“
– Ar merginos skundėsi tuo?
– Merginos neskubėdavo dalintis tokia patirtimi, nes niekas nesidžiaugė tokiais santykiais ir niekais jais nesididžiuodavo.
Joms net nereikėjo sakyti. Aš pats mačiau tą priekabiavimą, kai sportininkė ir po treniruotės, ir pavargusi eina pro šalį, treneris griebia, sodina ant kelių, kažkaip taip apsikabina taip netinkamai.
Čia jau buvo peržengtos visos įmanomos ribos. Tiesiog eiti, griebti, kabintis, laidyti nuolat įvairiausias seksualinio pobūdžio, nepadorias užuominas, tai labiau nei kasdienybė. Net nebuvo pagalvota, kad tai gali būti šlykštu ir kad merginos jausis nepatogiai. Buvo merginų, kurios labai aiškiai yra sakiusios, kad mes nedrįstame ir bijome eiti po vieną pro trenerį. Jos eidavo dviese, eidavo trise, ypač jaunesnės merginos.
Merginos gindavosi kaip sugebėdavo, jos žinojo, kad pagalbos nebus iš niekur praktiškai. Aš šitą labai noriu akcentuoti, kad visi dviračių sporte apie tai žinojo. Ir ne tik dviračių sporte. Įskaitant aukščiausius vadovus, kuriems apie situaciją aš asmeniškai esu sakęs ne vieną kartą.
Pagrindinis motyvas, dėl ko būdavo dangstoma, tai cituoju: „Jis veža medalius“. Na, tai yra sportinis rezultatas, tai yra pinigai. Žodžiu taip – jaunų merginų gyvenimai luošinami dėl abejotinos vertės, dėl kažkokių tai galbūt būsiančių medalių, kurie, na, taip pat jų ta vertė tokia... Garsinti Lietuvą? Na, galbūt.
– Ar treneris suteikdavo privilegijų merginoms, kurios pasiduodavo jo priekabiavimui?
– Kalbant su treneriais, būdavo tokia įprasta schema, kad jeigu jau buvo lytiniai santykiai ar bent jau tokia ryškesnė simpatija, tai nusivesdavo į sandėlį, kur laiko sportinę aprangą. Leisdavo rinktis kokius nori marškinėlius. „Adidas“ marškinėliai tradiciškai būdavo sovietiniais laikais didelis deficitas. Ir sportininkai norėjo, aišku, pasirodyti.
Būdavo geresnės sąlygos, geresni dviračiai, geresnė apranga, geresnė avalynė, geresnės sąlygos stovyklose. Na, kodėl geresnės sąlygos stovykloje, tai irgi suprantama. Jeigu sportininkė nusižiūrėta, gyvena viena kambaryje, tai jam niekas netrukdo užeiti bet kada. Tai, taip, išskirtinės sąlygos. Nes, na, man sunku įsivaizduoti, kad jauna mergina, tuo labiau nepilnametė, taip iš idėjos, iš meilės, iš didžiausių jausmų, nespaudžiama ir niekaip neterorizuojama imtų ir pradėtų santykius su į senelius tinkančiu žmogumi arba mažiausiai į tėvus, kuris prasto charakterio švelniai tariant.
Visą pokalbį žiūrėkite:
