Kovo 11-osios akto signataro Seimo nario Kęstučio Glavecko urna išnešama iš Vilniaus laidojimo rūmų. Velionį į paskutinę kelionę lydi buvę politikos bendražygiai, šeima, kolegos.
Iš čia urna keliauja į Antakalnio kapines. K. Glaveckas amžinojo poilsio atgula netoli valstybės vadovų panteono, šalia kitų kovo 11-osios akto signatarų. Garbės sargybos kariai bei orkestras lydi urną su velionio palaikais nuo pat šarvojimo salės durų iki kapo duobės. Paskutine proga atsisveikinti su K. Glavecku šiandien pasinaudoja ir Prezidentas Valdas Adamkus, kuris kelio dienos iki velionio mirties su juo kalbėjosi ligoninėje.
„Atvažiavęs į Santariškes mane nuveda į palatą. Žiūri palatoje Kęstutis guli, pasveikinom, aš tai negalėjau patikėti. Jis sako, nieko man čia. <…> Su tokia kažkokia didele viltimi apsikabinome ir ką gi sako, iki pasimatymo, sėkmingos operacijos. Po dviejų dienų išgirdus per radiją, kad jo nėra, tai buvo kažkas neįtikėtino,“ – sakė Valdas Adamkus.
Laidotuvių procesija ir visi laidotuvių dalyviai susirenka prie kapo duobės. Skamba atsiveikinimo kalbos.
„Jam buvo laibai svarbi Lietuva, kuriai buvo atiduota tiek daudg jėgų ir sveikatos. <…> Aš gerai prisimenu savi pirmąją dieną Seime, kai būtent Kęstutis Glaveckas ėmėsi savotiškos mentorystės ir padėjo susivokti, žengti pirmuosius žingsius, buvo matyti, kad jam patinka toks vaidmuo. Padėti stokojantiems patirties, kuria jis dosniai dalinosi,“ – kalbėjo Seimo Pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen.
„Pamenu sausio tryliktosios naktį, rūkome patalpoje. Galvos trys, keturi metrai nuo plenarinių posėdžių salės. Išėjo kalba, kas kiek vaikų turime, suprask, kiek našlaitėlių paliksime, bet vis tiek pasilikome. Taip reikėjo, ir Kęstučio žodžio: reikia, privalau buvo aiškus moralinis imperatyvas. Ne tik tą sausio naktį, bet visada, toks Kęstutis išliko iki pabaigos,“ – prisiminė Eugenijus Gentvilas.
„Jis mane vadindavo drauge, aš jį vadindavau bičiuli. Ir jau dvi savaitės, kaip į dieną po porą kartų nepasikalbame, nepasiginčijame,“ – pasakojo Pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės klubo prezidentas Albertas Sinevičius.
Po kalbų Viktorija Čmilytė-Nielsen sulankstytą Lietuvos trispalvę perduoda velionio artimiesiems, vėliavą iš Seimo Pirmininkė rankų paima K. Glavecko anūkas. Anot pirmininkės, vėliava – šalies simbolis, kuriam K. Glaveckas ištikimai tarnavo. Po kunigo žodžių urna su palaikais nuleidžiama į kapo duobę, nuaidi trys salvės. K. Galveckas žinomas ne tik politikoje, jis karjerą pradėjo kaip dėstytojas, ekonomikos mokslų daktaras, yra vienas iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto kūrėjų.
„Tai, ką mes turime modernesnio šiandien ekonomikoje, finansuose, didžiąja dalimi turime jam dėkoti. Valstybė tikrai neteko tikro valstyvininko, profesionalo, užtat visiems mums yra liūdna. Tikrai nedaug tokių liko,“ – pridūrė signataras Gediminas Vagnorius.
„Labai daug keliaudavau su Alpinistų ekspedicijomis ir jis visada manės klausinėdavo, apie himalajus, apie aukštus kalnus ir todėl, kad jis norėjo pačių aukščiausių, jis toks žmogus buvo, ambicingas, talentingas,“ – kalbėjo signataras Algirdas Kumža.
Prie kapo skamba Lietuvos Respublikos himnas, taip laidotuvių ceremonijos pabaiga. Glaveckas mirė penktadienį Vilniuje. Balandžio 30–ąją jam būtų sukakę 72-eji metai.
„Per tuos 2 mėnesius mes išverkėme savo akis, todėl noriu pasakyti tik keletą žodžių, tokius, kurios Kęstutis mėgdavo kartoti, kai man būdavo liūdna arba negera. Jis man sakydavo „meile mano, aš su tavim“. Tai aš noriu tuos žodžius tau atkartoti – „meile mano, aš su tavim“, ir tyla…,“ – sakė Rūta Rutkelytė, Kęstučio Glavecko žmona.